Kirpėjas Nr. 7
Jean-Pierre Bodjoko, SJ – Vatikanas
Nihasina Rakotoarimanana: toks jo vardas, bet kiti jį vadina „Kirpėju Nr. 7“, nes jo kirpykla turi tokį numerį. Tai maža erdvė, apsupta kitų tokių pat patalpų. Jis čia Antanaryve, Madagaskare, leidžia dienas, laukdamas kokio kliento, vadina save profesionaliu kirpėju. Pasitinka žurnalistus šypsodamasis. Pamačiau iš savo viešbučio kambario jo kirpyklėlę, nutolusią mažiau nei 150 metrų nuo užsienio žurnalistų spaudos centro, iš kur jie turėjo pranešti žinias apie popiežiaus apaštalinį vizitą Madagaskare. Penkių žvaigždučių viešbutis ir mažas šalia besiglaudžiantis kvartalėlis – neįprastas sugyvenimas, neturintis lygių, kontrastuojantis kaip diena ir naktis be mėnulio ir žvaigždžių. Kaimynystė tarp tų, kurie turi viską, ir tų, kurie neturi nieko, turtingųjų ir vargšų.
Šiame vargšų kampelyje vaikai žaidžia biliardą ant pačių pasidirbto stalo – kad „užmuštų“ laiką. Kiti lošia kortomis iš pinigų. Netoliese moterys, susėdę ant žemės, parduoda bananus ir taip prasimano pinigų išgyvenimui. Priešais kirpėjo „saloną“ – „restoranas“ su baru, skirtu klientams, kurie turi valgyti stovėdami. Patiekalas kainuoja apie 0,5 euro.
Kirpėjas Nr. 7 daug dirba, turi išlaikyti save ir šeimą. Kas nustebina ir priverčia susimąstyti – jo ramumas, jo plati šypsena, tarsi sakanti: „esu neturtingas, bet laimingas“. Kirpimas kainuoja 0,5 euro, tarsi viskas šiuose kraštuose kainuotų tiek pat.
Norint įsivaizduoti, kur dirba kirpėjas Nr. 7, reikia suprasti, kaip pastatytas Antananaryvo miestas – tarp lygumų, kalvų ir kalnų. Anosy ežeras Ampefiloha kvartale metams bėgant tapo miesto centru: čia stovi tokie svarbūs instituciniai pastatai, kaip antai prezidento rūmai, teismų rūmai, nacionalinio radijo ir televizijos būstinė, jėzuitų kolegija, šalia ministerijų šliejasi nušiurę daugiabučiai. Čia nesaugu – net norint nusigauti 500 metrų užsieniečiams patariama kviesti taksi. Tokioje aplinkoje dirba kirpėjas.
Ampefiloha, turintis vos 67 hektarus, vienas tankiausiai apgyvendintų kvartalų, yra lygumoje. Tanoje, dar ir taip vadinama Madagaskaro sostinė, yra įvairiausių kvartalų, tačiau jos negalima įsivaizduoti be „Miesto 67“, Ampefilohos, kuri yra šiaurės vakarų dalyje. Čia gyvenimas verda, viskas susilieja ir susimaišo. Čia gali sutikti žmonių iš visų šalies regionų, atvykusių iš kaimo įgyvendinti svajonių. Gyvenimas čia judrus, namuose – skurdas; reikia labai saugotis vagių. Sakoma, kad čia vagys vogdavo net plaukus – nukirpdavo minioje ilgesnes kasas, kurias parduodavo perukams. Čia ir „raudonųjų žibintų“ rajonas. Nepaisant gąsdinančių pasakojimų, gyvenimas čia verda, žmonės aplinkui jauni, besišypsantys.
Kirpėjas Nr. 7, gimęs 1975 m., vedęs, turi tris vaikus: Tojo, 24 metų, Rova, 22 m. ir Murielę, 18. Jie dar mokosi. Kirpėjas užsiėmė įvairiomis veiklomis, buvo statybininkas, kol prieš dvidešimt metų nutarė tapti kirpėju. Naujasis darbas padėjo jam įgyvendinti seną aistrą – žaisti futbolą, anksčiau to suderinti nepavyko.
„Šis darbas padeda man išgyventi, nors daug neužsidirbu, turiu daug dirbti, kasdien, išskyrus sekmadienį“, – pasakoja. Turi daug išlaidų – vaikų mokslai, nuoma ir pan. Jei per dieną būna dešimt klientų, per mėnesį gali užsidirbti iki 130 eurų. Tačiau dažnai klientų būna mažiau… Gyvenimas nelengvas, laimei, prisideda ir žmona, kuri už keliasdešimties metrų nuo kirpyklos turi parduotuvėlę. Čia ji pardavinėja viską – arbatą, cukrų, aliejų, dantų šepetėlius…
Į ateitį jis žvelgia niūriai. „Mano ateitis neužtikrinta, darbas nesuteikia jokių garantijų senatvei. Tačiau svajoju turėti daugiau – didelius namus šeimai, noriu ekonominio saugumo. Norėčiau dirbti kažką kito“, – svarsto, nors dar nežino ką, galbūt apsaugininku naktimis, po kirpėjo darbo dienos. Tačiau taip nukentėtų futbolas, kurio apleisti kirpėjas nenori. Jis tikisi, kad vaikai galės studijuoti ir gyvens geriau nei jis, kad valstybė užtikrins jiems geresnį gyvenimą.
Kokia buvo laimingiausia akimirka jo gyvenime? „Kai nusipirkau nedidelį motociklą“, – sako. Tačiau to juk nepakanka visam gyvenimui. Kaip sunkiausią gyvenimo periodą prisimena 2002 m. šalį ištikusią politinę krizę po rinkimų, kai kilo įtarimai dėl jų rezultatų klastojimo, prasidėjo masiniai protestai, šalis pateko į gilią krizę, sukėlusią sunkius padarinius. Ir kirpėjui atėjo sunkūs laikai, jis dar labiau nuskurdo. Krizę Nihasina prisimena kaip košmarą, per dieną vidutiniškai uždirbdavo vos 25 centus.
Nelengva gyventi prieštaravimų pilname kvartale, kur didžiuosiuose pastatuose žmonės įsikūrę patogiai, šalia jų daugiabučiuose glaudžiasi neturtingieji. Nelygybė kirpėjui kelia daug klausimų, jis neranda paaiškinimų, kodėl taip susiklosto, tačiau stengiasi eiti į priekį. „Tarsi dvi alėjos, kurios nutolę viena nuo kitos, – žmonės, kurie sėkmingai įsitvirtino ir gyvena gerai, šalia – skurdžiai. Mūsų šalyje daug korupcijos, ji įsišaknijusi. Esu ten, kur esu, ne dėl to, kad buvau tinginys ar negerai dirbau, tačiau viską priimu taip, kaip yra, ir priimu šypsodamasis.“
