Keturi ratai, motoras ir mokykla
Jean Charles Putzolu – Vatikanas
Tokių mokyklų sumanytojas – brolis Camille Véger. 1979 m. jis perskaitė tuometinio Prancūzijos čigonų kapeliono kunigo André Barthélémy laišką, parašytą krikščioniškųjų mokyklų kongregacijos vyresniajam, kuriame šis ragino šviesti čigonų vaikus Paryžiaus periferijose. Laiškas paragino brolį Camille užsiimti klajokliais, padėti čigonų vaikams, kurie lieka toli nuo kitų vaikų, juos ignoruojančių ar atmetančių, ir kurie patiria įvairias šiandienos miesto visuomenės pagundas.
Brolis Camille atsiliepė į kreipimąsi ir pasisiūlė savanoriu naujam pedagoginiam iššūkiui, norėdamas suteikti marginalizuotiems vaikams švietimo galimybę .
To paties siekė ir kunigas Barthélemy, kuris, kaip dažnai kartojo, norėjo suteikti šiems vaikams galimybę „atsistoti ant kojų“. Iššūkis broliui Camille aiškus: jei šie vaikai negali eiti į mokyklą, mokykla turi ateiti pas juos. Tad reikėjo pasiruošti.
Pasiruošimo ir pradžios metai
Ištisus metus brolis Camille skyrė pasiruošimui. Pramoko romų kalbą, lankė pynimo, keramikos ir piešimo kursus. Šios veiklos jam atrodė galinčios padėti priartėti prie klajoklių jaunimo. Tais pačiais metais keliavo po įvairius Prancūzijos regionus, susipažino su įvairiais pedagoginiais eksperimentais, įgyvendintais mokyklose.
Furgonų įsigijimas
Norint paruošti mobilią klasę, reikėjo įsigyti transporto priemonę, kuri leistų keliauti nuo vienos grupės prie kitos, esančių skirtingose miesto zonose, pramoniniuose rajonuose, netoli sąvartynų, kapinių. Pirmąjį furgoną finansavo tėvų krikščioniškųjų mokyklų kongregacijos Paryžiaus provincija, kuri teigiamai priėmė šią naują idėją mokyti labiausiai marginalizuojamus vaikus. Reikėjo rasti pakankamai didelį automobilį, kur tilptų šeši-aštuoni vaikai. Pirmasis buvo nedidelis įrengtas sunkvežimis, priklausęs pensininkų porai, kuri naudojosi juo kaip kemperiu. „Kai reikėjo skubiai išvykti, man reikėjo tik įkelti kelis stalus. Vienas mechanikas vėliau padėjo įrengti kitus furgonus, kur būdavo atveriami šoniniai langai“, – prisimena brolis Camille.
Pirmieji bandymai
Brolis Camille pradėjo mokyti klajoklių vaikus skaityti. Pasitelkė paprastą metodiką, pasirinkdamas dešimties kortų žaidimą, kuris leido greitai išmokyti prancūzų kalbos balsių ir priebalsių. Nuo pat pirmųjų savaičių mokykloje buvo vaikų antplūdis, kurie norėjo mokytis. Jie bijojo tradicinės mokyklos, o čia mielai lipo į sunkvežimį. Mobili mokykla tam tikra prasme panaši į jų aplinką. Klajoklių šeimos žvelgė į mokyklinį furgoną kaip į dovaną iš dangaus. Vaikai galėjo išmokti skaityti, suprasti kelio ženklus, vaistų pavadinimus ar bet kurį kitą dalyką, kuris gali būti naudingas kasdienoje.
1982 mokslo metų pradžia
Eksperimentas pavyko. Įteikę oficialų prašymą atidaryti mobilią klasę, brolis Camille gavo leidimą vykdyti eksperimentą trejus metus. Pirmoji oficiali mobili klasė gimė 1982 m.
Pirmoji klajoklių stovykla, į kurią atvyko mokyklos furgonas, buvo sudaryta iš daugiau nei 150 vagonėlių. Suaugusieji mobilią mokyklą iš pradžių priėmė šiltai, tačiau vaikai šokinėjo iš džiaugsmo, šaukdami: „Mokykla, mokykla! Išmoksime skaityti“. „Sukūrėme ir tam tikrą pažymėjimą. Tai dokumentas, kurį gauna visi klajoklių vaikai, pasiekę pirmąsias skaitymo fazes. Reikia pastebėti, kad ši minimali švietimo kvota patenkina didžiąją čigonų vaikų dalį visam gyvenimui. Mums tas rezultatas atrodė menkas. Jiems jis buvo didelis“, – sako brolis Camille.
Kontroliuojami mokytojai
Švietimo inspektoriai, kurie nuolat tikrindavo mokytojus mobilioje klasėje, buvo nustebinti ir dažniausiai gerai vertindavo mokyklos veiklą. Brolis Camille prisimena, kad vienos pamokos pabaigoje inspektorė išsikvietė jį iš klasės po 90 minučių pamokos, padėkotų, sakė, kad susipažino su iki tol nepažįstama sistema ir kad ją labai nustebino romų vaikų žinių troškimą. Mobiliąsias mokyklas palankiai vertino ir švietimo ministerija.
Kiekvienų naujų mokslo metų pradžioje – nauji sunkvežimiai
Iniciatyva išgarsėjo, tad broliai gavo subsidijų. Per dešimt metų mobilių klasių skaičius išaugo iki 35, kurios veikė pagrindiniuose miestuose – Paryžiuje, Lione, Tulūzoje ir kituose, jose mokėsi apie tris tūkstančius mokinių.
Iš sunkvežimio į mokyklą
Pastaraisiais metais klasių furgonų skaičius kiek sumažėjo, tačiau tai nebūtinai bloga žinia. Per tuos metus buvo užmegzti glaudesni ryšiai su mokyklomis ir mobiliais filialais. Ypač Tulūzoje, kur vaikai eina į pamokas ir mobiliojoje mokykloje, ir „tikroje“.
