Didžiausia žala krikščionims Sirijoje nėra sugriautos bažnyčios
„Kai kuriose Sirijos zonose bombos nebekrenta, tačiau karas dar nesibaigė ir yra vienas regionas šiaurės vakaruose, kuris visiems kelia nerimą, nes ten vis dar kovojama ir tarsi į spąstus yra įkliuvę trys milijonai civilių, iš kurių, anot Jungtinių Tautų, apie milijonas vaikų“, – pasakojo kardinolas Zenari.
Tačiau tikra „bomba“, pasak jo, yra skurdas. Virš 80 procentų populiacijos gyvena žemiau skurdo ribos. Kraštas patyrė humanitarinę tragediją – beveik šeši milijonai gyventojų tapo vidiniais pabėgėliais ir 5,6 milijono prisiglaudė kituose kraštuose, dažniausiai kaimyniniuose. Tad apie pusė iš 23 milijonų gyventojų, kiek, manoma, buvo iki karo, prarado namus, darbo vietas, išleido visas turėtas santaupas. Tai iš tiesų „skurdo jūra“. Poreikiai didžiuliai, trūksta visko. Išmaldos maistui prašo tie, kurie kadaise buvo pasiturintys. Be to, veikia tik apie pusę ligoninių ir apie du trečdaliai mokyklų. Du milijonai vaikų visai nelanko mokyklos.
Kardinolas Zenari papasakojo apie tris katalikiškas ligonines, dvi Damaske ir vieną Alepe, kurios teikia nemokamą pagalbą visiems – daugiausia gyventojų daugumą sudarantiems musulmonams. Pasak apaštalinio nuncijaus, jis daug kartų aplankė šias ligonines ir dažnai girdėjo padėkos žodžius iš musulmonų, kurie nesitikėjo gauti pagalbos iš krikščionių. Tokiu būdu ligoninės įgyvendina dvigubą tikslą: gydo kūną ir gerina tarpusavio ryšius, padeda įveikti priešiškumą. Tai nėra menkas dalykas, nes karas sunaikino ne vien būstus, bet ir socialinį audinį, tarpusavio pasitikėjimą. Panašiai, didžiausia žala krikščionybei Sirijoje nėra bažnyčių ir katedrų sugriovimas, bet masinė emigracija, nes krikščionys netiki, kad ir karui pasibaigus jie bus pripažįstami lygiaverčiais piliečiais, kad vyraus teisių ir pareigų lygybė. Pasak kardinolo, Sirija tebėra ciklono centre, ji tarsi viena iš šiuolaikinių Kalvarijų, kaip Didžiojo penktadienio mąstymuose prie Koliziejaus kalbėjo popiežius Pranciškus.
Būti realistu nereiškia būti pesimistu. Anksčiau ar vėliau Didysis penktadienis baigsis, ateis Velykos. Taip pat reikia matyti gerumo ir solidarumo sėklas. Jas globoti ir dauginti.
„Tai sunkus metas visiems. Jei žiūrima į vieną medalio pusę, tada kalbama apie sunkumus, pesimizmą. Bet galime medalį apversti: manau, kad tai labai tinkama proga Bažnyčiai parodyti, kas ji yra. Ne prozelitizmu, tačiau artumu žmonėms, o kitkuo pasirūpins Viešpats“, – sakė kardinolas Zenari. (RK / Vatican News)
