Paieška

Vatican News
Patriarchas Baltramiejus Patriarchas Baltramiejus  (AFP or licensors)

Patriarchas Baltramiejus: krikščionių tikėjimas įpareigoja gerbti kūriniją

Konstantinopolio patriarcho Baltramiejaus žinia, rugsėjo 1-ąją minint Pasaulinę maldos už rūpinimąsi kūrinija dieną.

Rūpinimasis aplinkosauga nėra šalutinis veiksmas bažnytiniame gyvenime, tačiau jo esminis pasireiškimas, turintis ne sekuliarią, o eklezinę prigimtį, tai „liturginė tarnystė“. Visos Bažnyčios iniciatyvos ir veiklos yra „taikomoji ekleziologija“. Tai vienas esminių Konstantinopolio patriarcho Baltramiejaus žinios akcentų, rugsėjo 1-ąją minint Pasaulinę maldos už rūpinimąsi kūrinija dieną. Žinioje rašoma, kad teologinė ekologija nekalba vien apie ekologinio jautrumo skatinimą, kaip kovoti su gamtosaugos problemomis remiantis krikščioniška antropologija ir kosmologija, tačiau ji praplečiama iki visos kūrinijos atsinaujinimo Kristuje, kaip ji realizuojasi ir išgyvenama dieviškoje eucharistijoje tarsi dieviškosios ekonomikos eschatologinio išsipildymo vaizdas Dievo karalystės šviesoje.

Patriarchas Baltramiejus žinioje primena, kad šią rugsėjo 1-ąją sueina trisdešimt metų nuo tada, kai imta minėti Aplinkos apsaugos dieną. Šia iniciatyva kreiptasi ne tik į ortodoksų tikinčiuosius, ne tik krikščionis ar kitų religijų atstovus, bet ir į politinius veikėjus, gamtosaugininkus ir kitus mokslininkus, intelektualus, visus geros valios žmones, skatinant juos įnešti savo indėlį. Iš šios 1989 m. iniciatyvos imtas minėti ir „Kūrinijos metas“, pratęsiantis iniciatyvą iki spalio 4 d., šv. Pranciškaus Asyžiečio minėjimo. Aplinkosauginė ekumeninio patriarcho veikla akcentuoja krikščionišką antropologiją ir kosmologiją, ortodoksų asketinę dvasią kaip pagrindą suprasti ekologinės problemos priežastis ir jas spręsti. Aktyvus dalyvavimas ginant kūrinijos integralumą ir socialinį teisingumą yra tampriai susiję veiksmai.

Ekumeninio patriarchato dėmesys kūrinijos išsaugojimui nėra tik atsakas į dabartinę ekologijos krizę. Pagarba kūrinijai ir jos saugojimas yra tikėjimo dimensija, mūsų gyvenimo Bažnyčioje ir kaip Bažnyčia turinys. Pats Bažnyčios gyvenimas yra išgyvenama ekologija, pagarba ir rūpinimasis kūrinija ir jos ekologinių veiklų šaltinis. Ekologinis klausimas atskleidžia, kad pasaulis yra vientisas, problemos yra bendros. Kad galėtume atsiliepti į iššūkius, turime sutelkti jėgas, bendradarbiauti.

Patriarchas rašo: „Neįsivaizduojama, kad žmonija suvoktų problemos rimtumą, bet ir toliau elgtųsi taip, tarsi apie ją nežinotų“. Nors per pastaruosius dešimtmečius pagrindinis ekonominio vystymosi modelis paaštrino ekologines ir socialines problemas, vis dar vyrauja nuomonė, kad tai, kas neatitinka griežto ekonomikos determinizmo, sukels nekontroliuojamą socialinę ir ekonominę situaciją. Tokiu būdu ignoruojamos ir diskredituojamos alternatyvios plėtros formos ir socialinio solidarumo bei teisingumo galia.

Žinioje raginama labiau įsipareigoti, kad suprastume ekologines ir socialines tikėjimo pasekmes. Svarbu, kad mūsų vyskupijos, parapijos, vienuolynai vykdytų iniciatyvas ir ekologinę veiklą saugant gamtą ir rengtų edukacines aplinkosaugos programas per tikėjimo prizmę, kad tai būtų kaip formacijos ir ekologinio etoso ir solidarumo  vieta. Ne be reikalo ekumeninis patriarchatas trečiąją teologijos ir ekologijos Halki konferenciją skyrė temai, kaip į teologinių mokyklų programas įtraukti ekologinius klausimus,  nes „be dvasinės orientacijos neįmanoma išspręsti didelių žmonijos problemų“. (DŽ / L‘Osservatore Romano)

2019 rugsėjo 01, 16:57