Mozambiko našlaičių mama
Devintojo dešimtmečio pradžia. Olinda Mugabe, medicinos sesuo, turinti ilgą darbo patirtį vienoje Mozambiko plėtros ir paramos šeimoms organizacijoje, mato, kad AIDS šalyje sparčiai plinta. Tačiau žmonės, atrodo, nepastebi šios rykštės, nes daug labiau nerimauja dėl pilietinio karo. Olinda pamėgina visuomenę supurtyti, su kai kuriais ligoniais sukuria asociaciją „Quiquimuca“ („Atsibuskite“), juos drąsina, per žiniasklaidą mėgina žmones informuoti ir įtikinti veikti.
Pasiekusi tikslą, Olinda imasi ieškoti kitos veiklos. Ją sukrečia daugybė vaikų, tuo metu likusių našlaičiais, istorijų ir kitų abejingumas.
Pasikvietusi kelias drauges, kurios, kaip ir ji, kažkada norėjo tapti vienuolėmis, kartu sukuria asociaciją „Reencontro“. Šiandien ši nevyriausybinė organizacija padeda 10 000 našlaičių, kurių tėvai mirė nuo AIDS Maputu ir Gazos provincijose, toje šalies dalyje, kur ligos mastai didžiausi, – 22,9% ir 24,4% sergančiųjų (visoje šalyje 2017 m. vidurkis buvo 13,2%). „Reencontro“ centras įkurtas Maputu priemiesčio Mahotas kvartale.
Nauji tėvai našlaičiams
Nuo paauglystės Olinda ir kitos bendražygės norėjo tapti vienuolėmis, tačiau dėl įvairių priežasčių negalėjo įgyvendinti šios svajonės ir kiekviena nuėjo savo keliu. Tačiau jų širdyse pranciškonų dvasingumas ir toliau skleidė Evangelijos kvapą, skatindamas norą padėti kitiems. Pašaukimas jas vėl suvienijo ir leido išsipildyti troškimui dovanoti save našlaičiams.
Tad geresnio pavadinimo ir negalėjo būti. „Reencontro“ reiškia naujai susitikti, naujai atrasti – save pačius, naujus tėvus našlaičiams, tai reiškia atrasti naujai savo misiją: artimo meilę, pagalbą. Centro kūrėjos sako, kad tai buvo Dievo dar kartą suteikta proga sekti jį. Kiekviena jų atsiliepė ir prisidėjo tuo trupinėliu, kurį turėjo, – patiekalu, kėde, stalu, ryžių sauja ar cukrumi. Po ketverių metų (2002 m.) asociacija buvo pripažinta formaliai ir ėmė augti.
Provincijose, esančiose pasienyje su Pietų Afrika, kur „Reencontro“ veikia, AIDS nusiaubė ištisas šeimas, daug vaikų, kurie patys yra ŽIV nešiotojai, liko tik su seneliais, su tolimais giminaičiais ar išvis vieni.
Asociacijai padeda įvairios organizacijos, Tarptautinis raudonasis kryžius, USAID, vietiniai rėmėjai, verslininkai ir „Reencontro“ padeda vaikams pagal jų reikmes: mitybos, švietimo, sveikatos priežiūros srityse, tiems, kam reikia, ieško namų, vaistų, žmonių, kurie įsivaikintų nuotoliniu būdu, tačiau kartu centro kūrėjos perduoda krikščioniškas, moralines, pilietines vertybes ar tiesiog dalijasi meile.
Įvertinimo ženklai
Per dvidešimt metų nuo įkūrimo 1998 m. „Reencontro“ labai išaugo. Kad nuveikta labai daug gero liudija įvertinimai, kuriuos organizacija gauna iš Vyriausybės ir Bažnyčios, ir tai labai džiugina steigėjas. Vis dėlto sunkumų daug, ir dauguma – materialiniai, susiję su organizacijos išlaikymu.
Olinda plačiai šypsosi pasakodama apie per tuos ilgus darbo metus pasiektas sėkmes. Viena istorijų, kurias iki šiol prisimena su jauduliu, – jaunuolio, kuriam šiandien devyniolika. Nuo mažens jis buvo neramus vaikas, kuris labai kentėjo, netekęs tėvų. Gyveno su močiute ir kitais broliais, ŽIV nešiotojais. Metė mokyklą, pasuko netinkamais keliais. „Reencontro“ priglaudė jį po savo sparnu, jį mokė, patarinėjo, įtraukė į kelias veiklas, ir šiandien jis dirba, studijuoja, išlaiko senelę ir brolius. Kitam vaikinui irgi pavyko baigti mokslus, dabar jis moko anglų kalbos. Daugelis globotų vaikų vėliau geba patys išsilaikyti ir padėti šeimoms, ir jiems nebereikia paramos. Ir kaskart, kai kas nors susituokia, „Reencontro“ yra didžiulis džiaugsmas.
JOLUSI ir nuotolinė parama
Nuo pat pradžių „Reencontro“ norėjo įtraukti vaikus našlaičius į kovą prieš AIDS. Taip gimė JOLUSI, prie kurio, bėgant metams, entuziastingai prisidėjo nemažai jaunimo. Pavyzdžiui, Karolis, vaikystėje netekęs tėvo ir dabar įsitraukęs į projektą, keldavosi anksti, kad pardavinėtų gaiviuosius gėrimus ir saldumynus ir taip galėtų padėti mamai bei broliams. Paskui eidavo į JOLUSI. Sunkumų daug, tačiau daug ir jaunimo, laimingo, kad gali įsijungti į veiklą. JOLUSI projektą reiktų labiau atgaivinti, nes nors jaunimas ir bijo AIDS grėsmės, dažnai jų elgesys kelia riziką. „Tai didžiausias nerimas – turime kovoti, kol žmonės neįsisąmonins, jog tam, kad įveiktume AIDS, reikia keisti elgesį“, – sako Olinda. Ji priduria, kad diskriminacinis elgesys sergančiųjų AIDS atžvilgiu sumažėjo. Šiandien šią ligą linkstama laikyti socialine problema, su kuria visi turi kovoti. Keičiant elgesį ir suteikus lengvesnę prieigą prie vaistų, skiriamų vyriausybės, padėtis gali pagerėti.
„Reencontro“ daug dėmesio skiria ir nuotolinei paramai labiausiai stokojantiems vaikams. Optimistė ir tikėjimo moteris, Olinda Mugabe džiaugiasi neseniai pasiektu susitarimu tarp Mozambiko vyriausybės ir Renamo. Kol vyravo įtampa ir grėsė konfliktai, savanoriai baimindavosi, kad negalės pasiekti vaikų, reikalingų pagalbos.
Įvairūs iššūkiai suvienija žmones ir paradoksaliai sustiprina solidarumą tarp žmonių. Artėjant popiežiaus vizitui, Olinda nekantriai jo laukė. Pasak jos, Pranciškus yra „gyvas Kristaus sekimo pavyzdys“, kuris sustiprins visų troškimą dovanoti save kitiems, ypač vaikams, ligoniams. Asociacijos nariai padėjo rengtis vizitui, o vizito metu savo centre priima piligrimus, atvykusius iš tolimų provincijų.
Popiežius „Reencontro“ vaikams atvežė dovanų – mokyklinių reikmenų, sportinių, rūbų, žaislų, nedidelę piniginę paramą. Tuo pasirūpino moterų Vatikane asociacija. Tai meilės ir solidarumo išraiška tarp dviejų moterų organizacijų, kurias vienija krikščioniškos vertybės ir dėmesys kitiems, ypač vaikams.
