Paieška

Atostogaujantys Simona ir Mustapha Atostogaujantys Simona ir Mustapha  Istorijos

Simona ir Mustafa: kliūtis įveikusi meilė

Meilė, kuri atsilaiko prieš religinius ir kultūrinius skirtumus. Ji krikščionė, jis musulmonas. Ji romietė, jis libanietis. Meilė iš pirmo žvilgsnio. Meilė į vienatinį Dievą, pastovumas tikėjime, stiprūs ir nuoširdūs jausmai juos apdovanojo ir nuramino

Antonella Palermo

Jie susipažino 1992 m. rugpjūčio pabaigoje lėktuve, skridusiame iš Beiruto į Romą. Jis turėjo vizą studijuoti Italijoje. Ji priklausiusi Equipe Notre Dame judėjimo grupei, kuriai vadovavo libanietis kunigas, keliavo į kedrų šalį. Abu pilni vilčių, jau nuo dvidešimties, greitai sutikti žmogų, kurį mylėtų visą gyvenimą.

Įkalinti nusistatymų

Tripolyje Mustafa Hussein gyveno mišriame musulmonų ir krikščionių kvartale. Nuo mažumės įpratęs megzti draugystes su visais, nieko neišskiriant, kilęs iš atviros musulmoniškos šeimos. Žodis „laisvas“ visada buvo gerai pažįstamas jam, tėvams, jo draugams. Simona patyrė daugiau nerimo priimdama Mustafos draugystę. Jos šeima bijojo musulmonų, ji buvo įkalinta karta iš kartos perduodamų nuostatų. Motinos neįtikino nei vieno Simonai artimo dvasinio palydėtojo pagalba, nei jaunuolio geranoriškumas. „Kova su mano mama buvo skausminga, mus nutolino, praradome daug laiko ir jėgų. Didžiausia jos baimė, kad būčiau priversta apleisti savo religiją, studijas“. Situaciją sunkino ir tai, kad Simonos motina pati daug kentėjo dėl kultūrinių skirtumų ir vienatvės, kai prieš daugelį metų ištekėjusi persikėlė iš pietų Italijos į Romą.

Sužadėtiniai Venecijoje
Sužadėtiniai Venecijoje

Melstis kartu - įmanoma

Mustafa visada santykius su Simona išgyveno su pasitikėjimu ir romiai. „Buvau tikras, kad atstūmimas nenugalės. Žinoma, jaučiausi nesmagiai kai pirmą kartą nuėjau į jos namus - jaučiausi kaip po padidinamuoju stiklu.  Mūsų stiprybė buvo mūsų meilė“, - pakartoja. Paradoksalu, kad Simona suprato, jog būtent Mustafos atkaklumas buvo stipresnis, brandesnis nei jos: jame matė Jėzų.  „Tai stebino. Jis buvo katalikiškesnis nei aš“, pasakoja ji. Kartą Simona pasielgė ypatingai išskirtinai Libane, per jų sužadėtuves, mirus jo dėdei. Laidotuvėse pasijuto vieniša vakarietė moteris, krikščionė. Kaip parodyti užuojautą netekties valandą? Simona išsitraukė rožinį ir ėmė melstis. „Mano senelė ir dabar atsimena tą sceną, - sako Mustafa”, - jai ji be galo patinka“.

„Simona man perdavė savo tikėjimo liudijimą. Man visada kartojo: Dievas yra meilė. Vis labiau mane tai žavi, tai gražu. Pasigilinau krikščionių tikėjimo žinias, lydžiu ją į Mišias. Jaučiu jos tikėjimą, nepaisant visko“. Simona pasakoja apie jų spontaniškas maldas ar bendrą psalmių skaitymą: „nuostabu patirti, kaip Švč. Dvasia pučia, kur nori ir nėra išties jokių kliūčių, kas ją galėtų sulaikyti. Niekas kitas, tik Dvasia, galėjo paskatinti tokį jo elgesį, visiškai atitinkantį Jėzaus mokymą”.

Meilė neturi ribų, esu tuo dar labiau tikra. Mums padėjo jo ypatingas smalsumas“.

Mustafa ir jo uošvė susitaikymo metu
Mustafa ir jo uošvė susitaikymo metu

Integracija, įveikianti diskriminaciją

„Supratau, kad kas nori išties ramybės, ją randa. Lankiau ignaciško dvasingumo grupę, kuriai priklausė Simona - ten mane priėmė, kur jaučiausi savimi“, pasakoja Mustafa. „Man nebuvo taip sunku integruotis, gal labiau iš biurokratinės pusės. Žaisdavau krepšinį su jėzuitais tarptautiniame Romos koledže. Matėme, kad žaidžiant gerai sutarėme. Tai leido numanyti, kad galime gerai sutarti ir kasdienybėje, nepaisant įsitikinimų ir kilmės“. Tačiau iškyla ir kartesnių prisiminimų – kaip kad darbas televizijoje. „Deja, turiu pripažinti, kad su manimi nesielgė gerai, tai labai uždara erdvė. Netrūko darbe diskriminacijos, buvo labai sunku.  Kadangi buvau vedęs krikščionę, į mane žiūrėjo kaip į svetimą, nepriėmė“.

Santuokos dieną Romoje
Santuokos dieną Romoje
Šv. Petro aikštėje Popiežiaus Jono Pauliaus II palaiminimas
Šv. Petro aikštėje Popiežiaus Jono Pauliaus II palaiminimas

Atkakliai ir be apmaudo

Atidavė viską į Dievo rankas. Tada – sprendimas susituokti bažnyčioje su skirtinga liturgija, su abipuse pagarba. Besirengiant santuokai, reikėjo pildyti klausimyną, Mustafa jautėsi kaip išbandymuose, jam atrodė, kad anksčiau ar vėliau neatlaikys. Tačiau taip nenutiko. Vietoj to, kad nepasisektų, įvyko priešingai būtent sužadėtinės mamos Gracijos dėka. „Negalėjau įsivaizduoti, kad ji mane priims kaip sūnų.  Bet niekada nelaikiau apmaudo, tai labai svarbu“.

VIDEO

Mustafa: - Aš kilęs iš Tripolio, Libano. Susipažinau su Simona neatmenamais 1992 m., lėktuve skrendant iš Beiruto į Romą. Man tai buvo meilė beveik iš pirmo žvilgsnio, nes po kelių dienų jai prisipažinau, kad ją vesčiau.

Simona: - Patyriau šią meilę, pirmąją meilę, tokią lauktą ir trokštą, puoselėdama viltis ir kviečiama į atvirumą, tarptautiškumą – tai, kur jaučiausi vedama, tačiau nepagalvojau apie religinius skirtumus, dar vieną papildomą iššūkį, dar didesnį. Visgi buvau nustebinta, kad būtent skirtingumuose radome bendrus taškus, žmogiškumą, kuris bus jungia, vertybes, principus. Tačiau per pirmuosius dešimt mūsų istorijos metų mano šeima to nesuprato, to nepriėmė mano mama - ji visiškai tai atmetė. Mums tai buvo praradimas, kurį atkūrėme tik vėliau. Galima pasakyti, kad ji tam tikru būdu atsiprašė: kai suprato, kai įvertino, labai didžiavosi mumis…deja, mamoms nebėra, tačiau galiausiai ji buvo išties laiminga.

M: - Turiu padėkoti savo šeimai, nes ji buvo išties labai atvira, jokiu būdu ne fundamentalistinė. Visada turėjau laisvę, net ir kai žaisdavome su draugais, jie nesakydavo: tas krikščionis, o tas musulmonas, jokiu būdu. Buvome visi beveik lygūs, ir tai man labai padėjo pažinti Simoną. Ir kai ją atsivežiau į Libaną, jie ją pažino, priėmė, o kai nutarėme susituokti, jie mums suteikė pilną laisvę.

S:  - Kai gerai pagalvoji, kiek problemų buvo iškilę mūsų kelyje?

M: - Daug, daug..

S: - Visokiausių..

M: - Daugybė problemų, tačiau dėkojame Dievui, kad visada šalia buvo reikiamas žmogus reikiamu metu. Iki šiol dėkoju Dievui už dovaną, kurią man suteikė - čia esančią mano žmoną. Nes problemas visada įveikdavome su meile ir kantrybe.

S: - Kaip esminį paminėčiau faktą, kad santuokoje tarp mūsų yra Dievas, Jis mus vienija. Mes sutikome sukurti mišrią santuoką būtent dėl to, kad tikime, kad Dievas yra vienas ir norėjome šį pažadą ištarti Dievo akivaizdoje.

M: - Aš ryžausi mišriai santuokai, nes ir mano musulmonų tikėjimo, islamo centre yra gailestingumas. Netiesa, kad egzistuoja tik neapykanta.

S: - Patirtis, mus pažymėjusi ypatingai, buvo Mustafa dėdės laidotuvės. Namus gaubė gedulas, vyrai ir moterys buvo atskirose erdvėse, aš buvau vienintelė krikščionė, viena, vakarietė, kambaryje, kur visos moterys meldėsi, ir nežinodama kaip parodyti savo solidarumą išsitraukiau rožinį ir ėmiau melstis.

M: - Mano močiutė ir šiandien, kai jai paskambinu, visada sako, kad labai myli Simoną, nes prisimena 2010 m. laidotuves; nors praėjo jau devyneri metai, tačiau ji nepamiršta niekad Simonos su rožiniu ir be galo ją myli.

2019 birželio 27, 15:32