Mianmaro Naung Kan raupsuotuojų kolonija

Viena iš šalių, kur raupsai vis dar sklinda yra Mianmaras. Nors dvidešimt pirmojo  amžiaus pradžioje šiai valstybei pavyko ženkliai sumažinti naujų užsikrėtimų skaičių, iki mažiau nei vieno asmens tūkstančiui gyventojų, kasmet užregistruojama apie tris tūkstančius naujų užsikrėtimo atvejų. Dažniausiai tai reiškia, ypač kaimo vietovėse, kalnų ir džiunglių kaimeliuose, socialinę stigmą. Naujus namus užsikrėtusieji ir jų šeimos gali surasti raupsuotųjų kolonijose.

Viena iš jų yra Naung Kan kolonija Shano valstijoje, kurią jau dešimtmečius prižiūri saujelė katalikių vienuolių, priklausančių Gailestingumo seserų ir Jaunosios Marijos kongregacijoms.

Jau 1923 metais ši kongregacija Kengtungo miesto apylinkėse įsteigė raupsuotiesiems skirtą šv. Juozapo ligoninę, kurioje galima gydyti apie 150 asmenų. 1934 metais toje pat vietovėje viena Jungtinių Amerikos Valstijų baptistų misija įsteigė raupsuotųjų koloniją, skirtą tiems, kurių liga buvo sustabdyta ar išgydyta, tačiau kurie negali sugrįžti į savo namus dėl bendruomenės atmetimo. Tarp ligonių yra krikščionių, budistų ir animistų. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui baptistai turėjo išvykti, tad kolonijos gyventojus į savo globą perėmė vienuolės, o 1946 metais šv. Juozapo ligoninė ir trys raupsuotųjų kolonijos kaimeliai buvo sujungti. Iki šiol yra atsimenamas italų misionieriaus Cesare Colombo vardas: išgyvenęs keletą metų japonų nelaisvėje jis ilgai vadovavo ligoninei ir kolonijai, dirbo raupsuotųjų labui iki pat mirties 1980 metais. Ir šiuo metų Naung Kan gyvena šimtai žmonių, tarp kurių nemažai vaikų, o šv. Juozapo ligoninėje yra gydoma per 90 pacientų. Ligonių gydymas ir išlaikymas tik iš dalies yra finansuojamas valstybės. Prie jo prisideda Kengtungo vyskupija ir geradariai iš kitų kraštų, ypač Italijos. (RK / Vatican News)