Paliatyvinė slauga ir gyvenimo pabaiga: krikščioniškoji ir islamiškoji perspektyvos
Dideli iššūkiai tenka ir medicinai: amžiui bėgant reikia vis didesnės sveikatos priežiūros, daugėja sunkių bei sudėtingų situacijų. Jų sprendimas priklauso ne vien nuo vaistų ir technologijų, bet ir nuo pasaulėžiūros ir vertybių. Vienas didžiųjų šiuolaikinės kultūros klausimų: ar gyvenimas kenčiant vis dar vertingas ir prasmingas? Kai kurios valstybės įteisino eutanaziją – tyčinį gyvybės nutraukimą, neskausmingą nužudymą arba savižudybę su gydytojo pagalba, mat pripažįsta, jog atsakymas gali būti neigiamas. Jei eutanazija buvo įteisinta argumentuojant pačiais beviltiškiausiais ir dramatiškiausiais kūno ligų atvejais, tai pastaraisiais metais pasigirdo balsų, jog ji turi būti prieinama ir tiems, kurių negalavimai yra psichologinio pobūdžio.
Tai bioetinės problemos, kuriuose, tarp kitų, Katalikų Bažnyčia laikosi kitokios nuostatos. Ji klausia ar sergančio žmogaus nuvertinimas nėra vien į sėkmę ir jaunystės kultą orientuotos kultūros pasekmė? Tikėjimo perspektyvoje ji moko, kad pagal Dievo panašumą sukurto asmens vertė išlieka nuo prasidėjimo iki savaiminės mirties, nepriklausomai nuo ekonominio produktyvumo. Ji tvirtina, kad ir kenčiant žmogaus vidinė kelionė gali tęstis, o jo asmenybė skleistis. Jei žmogaus nebegalima pagydyti, medicina turi padėti jam oriai nugyventi paskutinį gyvenimo laikotarpį, o ne nužudyti: tokia yra paliatyvinės slaugos prasmė.
Šiuo požiūriu yra daug bendrumo su bioetinių problemų supratimu islamo tradicijoje, kaip tai konstatuojama sausio 22–23 dienomis Kataro sostinėje Dohoje vykstančioje tarptautinėje konferencijoje: „Islamo ir krikščionybės perspektyvos paliatyvinės slaugos ir gyvenimo pabaigos klausimais“. Prie jos surengimo prisidėjo JAV Georgtown universitetas ir Popiežiškoji gyvybės akademija. Pastarosios pirmininkas arkivyskupas Vincenco Paglia sausio 22 dieną pažymėjo, jog bioetikos klausimais – ne vien medicininiais, bet ir pasaulėžiūriniais – religijų balsai, jų antropologija, jų sakrali asmens samprata, pasak kurios gyvenimo tikslas neturi būti apribotas vien ekonominiais rezultatais, yra svarbūs ir svarūs.
Konferencijos dalyviai, krikščionys ir musulmonai, sutaria, be kitų dalykų, jog sergantys neturi būti verčiami nutraukti savo gyvybės, paliatyvinė slauga turi būti prieinama platesniam ratui; jog įstatymai turi ginti mirštančiojo orumą ir teises, net ir beviltiškoje padėtyje esantys neturi būti apleidžiami; jog reikia keisti nuostatą, kad ligoniai vien nereikalinga našta, neverti komforto, ramybės ir globos; jog ligoniui, jei to pageidauja, turi būti užtikrintas ir religinis palydėjimas. (RK / Vatican News)
