Kataras: po dešimties metų nuo pirmosios bažnyčios
Kataras yra maža valstybė Arabijos pusiasalyje. Jos plotas prilygsta maždaug šeštadaliui Lietuvos ploto. Tai dykumingos ir mažai derlingos teritorijos. Tačiau Kataras yra viena iš turtingiausių pasaulio valstybių, nes turi daug gamtinių išteklių. Demografiškai Kataro situacija iš tiesų išskirtinė: šalyje reguliariai gyvena per 2,3 milijono žmonių, daugiausia sostinėje Dohoje, tačiau tik 11-12 procentų, mažiau nei 300 tūkstančių, yra etniniai katariečiai. Visi kiti yra iš įvairių šalių atvykę darbo migrantai.
Kataras prisistato kaip konstitucinė monarchija, nors tikrovėje jo emyro valdžia yra beveik neribota. 2004 metais priimtos konstitucijos pirmasis skyrius deklaruoja, jog islamas yra oficiali valstybės religija ir šariatas (islamo teisė) yra pagrindinis teisėkūros šaltinis. Katare yra išpažįstama, kaip ir kaimyninėje Saudo Arabijoje, vahabitiška sunitiškojo islamo forma. Ji pasižymi labai pažodine ir radikalia Korano interpretacija. Ne vienas islamo tyrinėtojas tvirtina, kad egzistuoja sąsaja tarp vahabitizmo, religinės netolerancijos ir islamiškojo ekstremizmo. Daug džihado kovotojų, pamokslininkų ir finansuotojų yra gavę vahabitišką formaciją. 2017 metais Kataras pateko į diplomatinės krizės verpetą ir izoliaciją, kai jo kaimynai ir JAV pareiškė, jog Kataras net vyriausybės lygiu finansuoja arba toleruoja ekstremizmą. Šiuo metu vienvaldis Kataro emyras Tamim bin Hamad Al Thani deda nemažai pastangų, kad įrodytų, jog tai netiesa.
Tačiau kokia religijos laisvė pačiame Katare, kuriame šiuo metu migrantų nemusulmonų – induistų, budistų, krikščionių – yra daugiau, nei iš kitur atvykusių ir vietos musulmonų kartu sudėjus? Išsamias ataskaitas religijos laisvės klausimais ruošiantis JAV valstybės departamentas nurodo, kad oficialiai yra pripažįstamos sunitiškojo ir šiitiškojo islamo bei aštuonios krikščionybės formos: katalikai, anglikonai, graikų ortodoksai, sirų ortodoksai, koptų ortodoksai, katalikai maronitai, evangelikai protestantai ir Bažnyčių Indijoje nariai. Šis pripažinimas apima laisvę melstis pagal savo apeigas registruotose vietose, draudžia viešą savo įsitikinimų propagavimą, įskaitant religinių simbolių iškabinimą. Už tai numatytos nemažos piniginės ir laisvės atėmimo, iki dešimties metų, bausmės. Tačiau tikrovėje, priduriama JAV ataskaitoje, valstybė toleruoja ar pro pirštus žiūri ir į neregistruotas religines bendruomenes, kurios rengia pamaldas savo narių namuose ar išnuomotose patalpose, jei tai vyksta diskrečiai ir nepažeidžia visuomenės rimties. Užsiminta, kad ilgainiui Katare galėtų atsirasti induistų ir budistų maldos vietų. Galima pridurti, kad valdžia finansuoja „Tarptautinį Dohos tarpreliginio dialogo centrą – DICID“, kuris koordinuoja dialogo iniciatyvas tarp monoteistinių religijų.
Svarbiausia krikščioniško kulto vieta Katare yra Mesaimero kompleksas Dohos periferijoje, už keliolikos kilometrų nuo centro. Būtent šiame, Kataro emyro dovanotame dideliame žemės sklype, iškilo pirmoji katalikų bažnyčia, dedikuota Rožinio Marijai. To paties vardo parapijoje šiuo metu darbuojasi dešimt kunigų. Šventadieniais jie aukoja apie dvi dešimtis šv. Mišių keliolika kalbų ir keliais skirtingais liturginiais ritais. Tikslių duomenų nėra, bet spėjama, kad šiuo metu Katare gyvena per 300 tūkstančių katalikų. Tame pat komplekse iškilo kelios kitos bažnyčios – anglikonų, ortodoksų, koptų. Greta taip pat iškilo pagalbinės patalpos – savaitgalio mokykloms ir katechezėms. Viena maldos vieta yra skirta mažoms bendruomenėms, kurios nepriklauso nė vienai iš aštuonių pripažįstamų krikščioniškų konfesijų ar Bažnyčių, tačiau už kurias viena iš jų yra laidavusi. Tokių bendruomenių yra virš septyniasdešimt. Kai kurios išlaiko savo maldos vietas: pavyzdžiui „Dohos draugijos“ bendruomenė nuomoja vilą, kurioje įrengė ir koplyčią.
Tačiau krikščioniška geografija Katare netrukus išsiplės. 2018 metų balandžio 23 dieną Libano maronitų apeigų patriarchas kardinolas Beshara Rai Dohoje pašventino naujos maronitų bažnyčios kertinį akmenį. Kataro emyras, asmeniškai priėmęs patriarchą, maronitams dovanojo atskirą sklypą, kuriame per aštuoniolika mėnesių turi iškilti šv. Šarbeliui dedikuota bažnyčia, o vėliau parapijos namai, mokykla ir kunigų namai. Beje, Kataras finansavo ir šiomis dienomis inauguruoto maronitų „Mylimojo mokinio Jono“ bažnyčios ir parapijos komplekso statybą pačiame Libane, pagalbos Libanui programos rėmuose.
Vienintelė Arabų pusiasalio šalis, kurioje nėra net vienos bažnyčios ir kurioje visai draudžiamas krikščioniškas kultas išlieka Saudo Arabija. Tačiau yra vilčių, kad netrukus situacija keisis ir čia, nepaisant to, kad čia yra įtakingų pamokslininkų, kurie meldžia Dievo sunaikinti žydus, krikščionis ir musulmonus šiitus. 2018 metų kovo mėnesį vizito Egipte metu Saudo Arabijos sosto įpėdinis Mohammed bin Salman taip pat aplankė šv. Morkaus koptų katedrą Kaire ir susitiko su koptų popiežiumi Tawadrosu II. O gruodžio 1-ąją kitas koptų vyskupas pirmą kartą po šimtmečių oficialiai Riade aukojo šv. Mišias pagal savo apeigas. (RK / Vatican News)
