Paieška

Akimirka iš ESBO ministrų konferencijos Milane Akimirka iš ESBO ministrų konferencijos Milane 

Arkivysk. P. Gallagheris: trūksta bendro žmogaus teisių suvokimo

Šventojo Sosto santykių su valstybėmis sekretorius arkivyskupas Paulas Gallagheris gruodžio 6–7 dienomis dalyvavo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) ministrų tarybos susitikime. ESBO yra didžiausia pasaulyje regioninė saugumo ir taikos užtikrinimo organizacija. Šiuo metu ji turi 57 valstybes nares trijuose kontinentuose: Šiaurės Amerikoje, Europoje ir Afrikoje. ESBO nuostatuose saugumas apibrėžiamas ne vien kariniu, bet taip pat ekonominiu stabilumu, ekologiniu tvarumu ir pagarba žmogaus teisėms. Vienas iš pagrindinių klausimų buvo konfliktas tarp Rusijos Federacijos ir Ukrainos, kurios abi yra ESBO narės. Ukraina dar kartą pareikalavo, kad Rusija paleistų jos jūreivius, apšaudytus ir suimtus Kerčės kanale, greta Krymo.

Šioje perspektyvoje arkivyskupas Gallagheris pasakė, jog „atsižvelgdamas į savo prigimtį ir misiją Šventasis Sostas ypatingai drąsina susilaikyti nuo kaimynines valstybes destabilizuojančių veiksmų ir pradėti atvirą bei sąžiningą dialogą, kad sustiprėtų taika ir saugumas, būtų įgyvendinti prisiimti įsipareigojimai“. Šventojo Sosto diplomatas paragino naudotis pačios ESBO turimais įrankiais numalšinti konfliktą ir atkurti pasitikėjimą tarp valstybių.

Kadangi asmuo yra „politinio gyvenimo pamatas“, pagarba pamatinėms žmogaus teisėms yra fundamentali, kad kiekvienas žmogus galėtų pasinaudoti saugumo, taikos ir teisingumo sąlygomis.

Tačiau, pridūrė arkivyskupas Gallagheris, jei norime, kad žmogaus teisės iš tiesų būtų politinės valdžios ir galios matas, jų universalumas turi būti visuotinai pripažįstamas. Ir šiuo požiūriu galima paminėti du sunkumus.

Viena, radikaliai individualistinė kai kurių teisių interpretacija ir „naujų teisių“ įtvirtinimas, objektyviai tolimų Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai ir Helsinkio Baigiamajam dokumentui, visuotiną sutarimą apsunkina ir nutolina. Kai nesugebama sutarti net dėl pačios „žmogaus teisių“ sąvokos, jų įgyvendinimo pažanga neišvengiamai atsilieka nuo karybos ir nuo ekonomikos reikalų. Kita kliūtis žmogaus teisių universalumui yra vienų teisių ignoravimas ir kitų išaukštinimas pagal savo interpretaciją. Dėl šios priežasties nureikšminamas ir nuvertinamas religijų balsas viešoje erdvėje, siekiant jį uždaryti bažnyčių, mečečių ir sinagogų sienose arba nugramzdinti į ramią individualios sąžinės tylą. Tačiau tai nėra žmogaus teise pripažinta religijos laisvė. Priešingai, yra daug pavyzdžių, kaip selektyvi atranka virsta krikščionių diskriminavimu. Bendras pamatinių žmogaus teisių ir laisvių suvokimas, jų apsauga ir įtvirtinimas tebėra visų uždavinys. (RK / Vatican News)

2018 gruodžio 07, 17:28