Arkivysk. Bernardito Auza Arkivysk. Bernardito Auza 

Platus Šventojo Sosto žvilgsnis JTO generalinėje asamblėjoje

Šventojo Sosto diplomatinė misija Jungtinių Tautų Organizacijoje Niujorke, kuriai šiuo metu vadovauja arkivysk. Bernardito Auza, nuolatinis Šventojo Sosto stebėtojas, aktyviai dalyvauja 73-osios generalinės asamblėjos darbuose. Pateikiame jų trumpą apžvalgą.

Spalio 1-ąją dieną į Jungtinių Tautų generalinę asamblėją kreipėsi arkivyskupas Paul Gallagher, Šventojo Sosto diplomatijos vadovas. Tarp kitų dalykų, savo pastabose jis iškėlė Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos vertę. Šioje Deklaracijoje yra pripažįstamas žmogaus asmens centriškumas ir įgimtas visų orumas: vyro ir moters, seno ir jauno, turtingo ir vargšo, stipraus ir silpno, sveiko ir sergančio, laukto ir nelaukto, ekonomiškai produktyvaus ir ne, politiškai įtakingo ar nereikšmingo. Pasak arkivyskupo Gallagherio, kiekvieno asmens prigimtinio orumo ir pamatinių teisių pripažinimas yra kelias, siekiant kurti žmogiškesnę, teisingesnę visuomenę. Šventojo Sosto diplomatas taip pat atkreipė dėmesį į  kai kurias problemas. Viena – tai valstybių nesugebėjimas įvykdyti savo pačių įsipareigojimų žmogaus teisių srityje. Antra – tai tendencija, taip pat Jungtinėse Tautose,  reliatyvizuoti kai kurias pamatines teises ir patį asmens orumą, paradoksaliai tai grindžiant būtent žmogaus teisėmis. Taip pateisinami veiksmai prieš negimusius vaikus, senelius, neįgaliuosius.

Per tris Jungtinių Tautų generalinės asamblėjos 73 sesijos darbų savaites arkivyskupas Bernardito Auza pasisakė beveik dvidešimt kartų, siauresnio pobūdžio diskusijose perteikdamas Šventojo Sosto poziciją, įžvalgas ir pasiūlymus.

Diskusijoje apie „Socialinį vystymąsi“ (spalio 3 d.) Šventojo Sosto misijos vadovas pabrėžė, jog vien ekonominio ir technologinio augimo nepakanka tikram vystymuisi. Siekiant tikro asmenų ir visuomenių augimo reikia „visapusiško“ požiūrio. Jis atkreipė dėmesį į šeimą, jaunimą ir asmenis su negalia bei senelius: nuo to, kaip su jais elgsimės, priklauso mūsų ateitis.

Debatuose apie „Nusikaltimų prevenciją, teisingumą ir narkotikų kontrolę“ (spalio 4 d.) arkivyskupas Auza pastebėjo, kaip skaitmeninių technologijų pažanga nusikaltėlių rankose tampa naujais ir galingais nusikaltimų įrankiais: nuo finansinių nusikaltimų iki narkotikų platinimo ir prekybos žmonėmis. Viena vertus – tai kriminalinio teisingumo problema, kita vertus – socialinės lygybės ir teisingumo trūkumo pasekmės.

Diskusijoje apie „Priemones prieš tarptautinį terorizmą“ (spalio 5 d.) arkivyskupas Auza pakartojo, jog Šventasis Sostas smerkia visas terorizmo formas ir visus jo teisinimus, taip pat religiniais argumentais. Prieš terorizmą kovojama teisėsaugos priemonėmis, tačiau ne ką mažiau svarbus yra bendruomenių „visapusiškas išsivystymas“, nes teisingumo, lygybės, pagarbos žmogaus teisėms, visų vienodos atskaitomybės prieš įstatymą stoka palengvina asmenų verbavimą į teroristinius tinklus.

Debatuose apie „Moterų būklę“ (spalio 8 d.) arkivyskupas Auza apgailestavo dėl didžiulio moterų ir merginų skaičiaus įtraukimo į prekybą žmonėmis, dažnai seksualinio išnaudojimo tikslais. Tačiau atsakingi ne vien nusikaltėlių tinklai, bet ir vyrai, jauni ar seni, kurie perka tokias paslaugas. Kad tokios problemos būtų iš tiesų išspręstos, reikia pokyčių, atsivertimo žmonių širdyse. Arkivyskupas Auza pasmerkė bet kokią prievartą prieš moteris, pripažino jų indėlį ir vis dar didžiulį poreikį įvairiuose pasaulio regionuose sudaryti joms sąlygas pilnavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime.

Diskusijoje apie „Teisės pirmumą nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu“ (spalio 9 d.) Šventojo Sosto diplomatas pažymėjo, jog teisingumas yra būtina sąlyga siekiant visuotinės brolybės idealo. Teisingumas nėra abstraktus: tai pamatinių žmogaus teisių pripažinimas ir įgyvendinimas.

Kalbėdamas apie „Vaikų teisių apsaugą ir plėtrą“ (spalio 10 d. ) arkivyskupas Auza pabrėžė šeimos svarbą: joje vaikas užauga, susiformuoja ir pasiruošia gyvenimui geriausiu būdu. Tėvai yra pirmieji vaiko ugdytojai, tai jų atsakomybė. Antra vertus, didžiulis vaikų mirtingumas, raštingumo trūkumas rodo, jog valstybės ir visuomenės nesugeba užtikrinti pakankamo švietimo ir sveikatos apsaugos sistemų veikimo. Visi turi rūpintis apsaugoti vaikus nuo bet kokio išnaudojimo, taip pat seksualinio.

Nagrinėjant „Visuotinės jurisdikcijos principą ir jo taikymą“ (spalio 11 d.) arkivyskupas Auza kalbėjo apie įtampą tarp valstybių suvereniteto ir nesikišimo į vidaus reikalus bei poreikio patraukti atsakomybėn tuos, kurie padarė labai didelius nusikaltimus, kai valstybės pačios nesugeba to padaryti. Šiose situacijose Šventasis Sostas pritaria visuotinės, valstybių sienas peržengiančios jurisdikcijos principui.

Debatuose apie tarptautinį „Vystymosi finansavimą“ (spalio 11 d.) Šventojo Sosto diplomatas kalbėjo apie būtinybę imtis priemonių, kad globaliniai finansų svyravimai mažiau paliestų neturtingas ar besivystančias šalis, nes jų gyventojams tai neretai reiškia gyvenimui būtinų gėrybių netekimą.

„Čiabuvių teisių“ (spalio 12 d.) aptarime arkivyskupas Auza teigiamai vertino tai, kad vis labiau pripažįstama čiabuvių gyvenimo, kultūros, dvasingumo vertė. Kita vertus, gerai žinome ir apie pavojus, kuriuos jiems kelia ekonominis godumas bei ideologijos. Atėjo laikas suprasti, kad Amazonija ir kiti ištekliais turtingi regionai nėra neišsemiami, kad jie pirmiausia yra ten amžiais gyvenančių tautų namai. 

Daugiau nei 800 milijonų asmenų neturi pakankamai maisto ir pakankamai kokybiško maisto, pažymėjo arkivyskupas Auza, dalyvaudamas diskusijoje apie „Žemės ūkį, maisto saugumą ir mitybą“ (spalio 12 d.). Jis pabrėžė, jog teisė į maistą yra pamatinė ir paragino daugiau investuoti į žemės ūkį bei tvarią jo produktų paskirstymo sistemą.

Apie „Tvarų vystymąsi“ (spalio 17 d.) arkivyskupas Auza taip pat kalbėjo specialiai šiai temai skirtame posėdyje, pabrėždamas, jog tvarumo sąvoka siejasi su visapusiškumo: ekonominiai, socialiniai ir aplinkosauginiai veiksniai suvokiami kaip viena visuma. Laikas atsisakyti senos paradigmos, kuria iki šiol grindžiama didžiulės dalies specialistų formacija, kad tai atskiros sritys.

Debatuose apie „Branduolinių ginklų pasekmes ir etinius imperatyvus“ (spalio 17 d.) Šventojo Sosto diplomatas kritikavo nuostatą, jog vienoms šalims leistina turėti branduolinius ginklus, o kitoms ne, kaip ir įsitikinimą, jog branduoliniai ginklai užtikrina saugumą. Baime pagrįstas saugumas ir taika nėra tvarūs. Tikros taikos pamatas yra visų įsipareigojimas bendram gėriui: reikia širdžių pasikeitimo, kad būtų visiškai atsisakyta branduolinių ginklų.

Dar viename pasisakyme apibendrinęs Šventojo Sosto paramą žmogaus teisių – tačiau ne jų ideologizuotoms versijoms – apsaugai ir sklaidai (spalio 18 d.), arkivyskupas Auza pasisakė apie „Situaciją Artimuosiuose Rytuose, įsikaitant Palestinos klausimą“ (spalio 18 d.). Jis pakartojo, jog Šventojo Sosto požiūriu tik „dviejų valstybių“ sprendimas užtikrins tikrą taiką tarp Izraelio ir Palestinos. Tam reikia, abipusio smurto atsisakymo, vienas kito teisėtų lūkesčių pripažinimo, regiono valstybių ir tarptautinės bendruomenės pagalbos. Arkivyskupas paminėjo ypatingą Jeruzalės miesto svarbą trims monoteistinėms religijoms ir būtinybę jų išpažinėjams laisvai pasiekti jame esančias Šventąsias vietas.

Kitoje diskusijoje Šventojo Sosto diplomatas grįžo prie „Skurdo išrovimo“ (spalio 19 d.) klausimo, liesto pasisakymuose apie išsivystymą. Vystymasis yra kraštutinio skurdo įveikimas, nepamirštant, jog skurdas yra ne vien materialus.    

Nagrinėjant „Globalizacijos ir tarpusavio priklausomybės, migracijos ir vystymosi“ klausimus (spalio 19 d.), arkivyskupas Auza priminė, kad mažai žmonių patys nori palikti savo gimtinę, savo šeimas: migraciją dažnai lemia konfliktai, kraštutinis skurdas, galimybių neturėjimas, aplinkos degradacija. Migracijos problemų sprendimas turi atsižvelgti į šiuos veiksnius. Kita vertus, migracija taip pat teikia akivaizdžios naudos migrantus priimančioms šalims, kurioms trūksta darbo rankų.

Dar kartą grįždamas prie „Branduolinio nusiginklavimo“ (spalio 22 d.) klausimų, arkivyskupas Auza priminė, kad dar 1943 m., gerokai prieš pirmuosius branduolinių ginklų bandymus, Pijus XII toliaregiškai perspėjo apie „branduolinės energijos panaudojimą smurtui“. Nuo to laiko Katalikų Bažnyčia visų popiežių lūpomis nuosekliai oponuoja branduoliniam ginklavimuisi ir jį pateisinančiam mentalitetui. Galima tik apgailestauti, kad branduolinį ginklą turinčios valstybės nesilaikė visų „Branduolinio ginklo neplatinimo“ sutarties įpareigojimų. Teigiamas poslinkis yra 2017 „Branduolinio ginklo uždraudimo“ sutartis, kurią Vatikanas ragina visus pasirašyti. (RK / Vatican News

2018 spalio 24, 13:32