Popiežiaus valstybės sekretorius aplankė Moldovą
Šia intencija kardinolas Parolin vadovavo iškilmingoms šeštadienio vakaro šventosioms Mišioms. Prieš tai Popiežiaus valstybės sekretorius susipažino su keliomis jaunos katalikų Bažnyčios Moldovoje iniciatyvomis, kaip socialinis centras „Popiežius Pranciškus“, kuris rūpinasi vargingu jaunimu, dažnai iš gatvės. Sekmadienį kardinolas aplankė katalikų parapiją Tiraspolyje, antrame pagal dydį mieste, pašventindamas naują altorių.
Popiežiaus valstybės sekretoriaus vizitas Moldovoje taip pat yra atsakymas į Moldovos prezidento Igorio Dodono apsilankymą Vatikane 2017 lapkričio 4-ąją dieną, kurio metu politikas susitiko su popiežiumi Pranciškumi ir juo pačiu.
Dar vienas kardinolo Parolino vizito motyvas buvo tą patį savaitgalį Kišiniove vykęs tarptautinis kongresas apie šeimą. Kardinolas jame apsilankė šeštadienio popietę ir pats perskaitė pranešimą apie šeimą, perteikdamas katalikų Bažnyčios mokymą, ypač remiantis popiežiaus Pranciškaus apaštališkuoju paraginimu „Amoris Laetitia“.
„Santuokoje mes matome atspindį džiugios meilės, kuri yra Švenčiausios Trejybės gyvenimas. Tai džiaugsmas mylėti ir būti mylimam, džiaugsmas duoti ir gauti, abipusio savęs dovanojimo džiaugsmas, kuris yra mūsų realizavimosi tiek kaip pavienių asmenų, tiek kaip šeimos versmė“, - sakė kardinolas Parolin, pabrėždamas, jog šeima yra Dievo duotas pašaukimas, jog tai pirmoji žmogiškumo mokykla, jog tai yra institucija, kurią verta ginti ir saugoti. Nuo to, ką žmonės patiria šeimoje, priklauso ir priklausys visos visuomenės harmonija bei vystymasis.
Kardinolas taip pat kalbėjo apie vieną iš didžiausių iššūkių ir sunkumų šiandien, kurį galima apibendrinti trimis žodžiais: individualizmas, utilitarizmas ir vartotojiškumas. Tai individualistinė kultūra, kuri sulaukia didžiulio palaikymo iš žiniasklaidos, finansų ir politikos pasaulio. Joje asmenys traktuojami kaip atskiri ir nesusiję vienetai, kurie save statydina vadovaudamiesi tik savo troškimais. Viena iš tokios kultūros pasekmių yra tai, kad bendraasmeninės institucijos, kaip kad šeima laikomos neesminėmis, pasirinkimo dalyku. Tokioje perspektyvoje, beje, ir pati Bažnyčia ar religija yra tik „privačios sferos“ reikalas ir turi likti tuo apribotas.
Tai susisieja su ekonominiu utilitarizmu: visuomenėje ypač vertinga yra tai, kas generuoja pelnus. Ekonominė nauda pakeliama virš kitų socialinių ryšių ar sąsajų, nuvertinamų bei sulyginamų. Tokioje kultūroje ir ja pagrįstoje socialinės politikos aplinkoje, anot kardinolo Parolin, šeimoms neretai prireikia heroizmo, kad augtų ir klestėtų.
Tačiau ir tokioje situacijoje, pabrėžė ganytojas, Bažnyčia tvirtai pakartoja pasitikėjimą Dievo planu šeimai ir santuokai, kuri yra prigimtinė institucija tarp vyro ir moters, vaisinga ir ypač išsiskleidžianti, kaip išgyvenama vienybėje su jos šaltiniu, su Dievu, kuris yra Meilė. Tokios krikščionių šeimos yra pats stipriausias argumentas už šeimą ir atsvara individualistinei, utilitaristinei ir vartotojiškai kultūrai. (RK / Vatican News)
