Nepale įsigaliojo religijos laisvę varžantis įstatymas
Istoriškai ir kultūriškai šalis yra induistinė. Apie aštuoniasdešimt procentų šalies gyventojų išpažįsta induizmą. Antra pagal dydį religija šalyje yra budizmas, išpažįstamas beveik dešimties procentų. Krikščionys Nepale sudaro per pusantro procento iš beveik trisdešimties milijonų krašto gyventojų. Tai pakankamai didelis skaičius, atsiminus, jog dar mažiau nei prieš šimtą metų oficialiai krikščionybės krašte visai nebuvo, o dvidešimtojo amžiaus viduryje jų skaičius siekė vos keletą šimtų. Be to yra manančių ar spėjančių, jog tikrasis krikščionių skaičius šiandien yra gerokai didesnis, nei teigia oficialūs duomenys.
Galima priminti, kad 2007 metais Nepalas, po beveik dešimtmetį trukusio vidaus pilietinio konflikto tarp kariuomenės ir sukilėlių komunistų-maoistų, paskelbė, jog atsisako keletą dešimtmečių šalį valdžiusios induistinės monarchijos ir tampa pasaulietine demokratine respublika. Buvo priimta laikina konstitucija, o 2015 metais kita, kuri galioja ir šiandien. Pagal pasaulietinės ir demokratinės valstybės principus, joje užtikrinamas laisvas religijos praktikavimas. Kita vertus, konstitucijoje pateikta formuluotė, palyginus, gana siaura ir neapibrėžia taip aiškiai, kaip įprasta, laisvės tikėti, netikėti ar keisti tikėjimą.
Tačiau nuo 2018 metų rugpjūčio 17 dienos įsigaliojusios baudžiamojo kodekso pataisos jau akivaizdžiai varžo teisę į religijos laisvę. Ne paslaptis, kad jos didele dalimi yra reakcija prieš itin greitą krikščionių bendruomenių augimą šalyje, kuris didžiajai visuomenės daliai, induistams, atrodo pavojingas.
„Niekas neturi įtraukti arba drąsinti religinio atsivertimo“, rašoma ką tik įsigaliojusiame kodekso 158 skyriuje, kuris į anglų kalbą išverstas Nepalo krikščionių interneto portale „Nepal Church“. Kodekse priduriama, jog „niekas neturi atversti asmens iš vienos religijos į kitą arba išpažinti savo religiją su panašiais ketinimais, naudojant arba nenaudojant patraukimo priemones, sutrikdant nuo senų laikų praktikuojamus etninių grupių ir bendruomenių religiją arba tikėjimą“. Už šio straipsnio pažeidimą gresia didelė bauda ir kelerių metų įkalinimas. Tuo atveju jei nusikalstų užsienietis, atlikus bausmę numatoma deportacija per septynias dienas.
Tuo tarpu visi tarptautiškai priimti religijos laisvės apibrėžimai, taip pat ir Nepalo pasirašytose tarptautinėse sutartyse, tvirtina, jog religijos laisvė apima ir savo įsitikinimų viešą išpažinimą ar kitų supažindinimą su jais, kvietimą juos priimti, kaip ir laisvę jų nepriimti. Tai analizuojama ir Tarptautinio parlamentarų panelio už religijos ir tikėjimo laisvę parengtoje apybraižoje „Iššūkiai religijos ir įsitikinimų laisvei Nepale“, paskelbtoje 2018 metų liepos mėnesį.
Kriminalinio kodekso pataisų įsigaliojimas užgožė ankstesnę įtampą, kurią kėlė klausimas apie tai, koks tikėjimo skelbimas yra korektiškas ir koks nėra. Krikščionių bendruomenės ne kartą sulaukė kaltinimų, jog atsivertimus „nusiperka“, pasiekia apgaule, gražiais pažadais ar spaudimu. Tai buvo vienas iš argumentų uždrausti laisvę keisti religiją. Kad atvertimas apgaule yra blogas ir nederamas sutinka ir katalikų Bažnyčia, ir kitos krikščionių bendruomenės. Tačiau jos atmeta kaltinimus, kai „apgaulingu atvertimu“ pavadinamas pats krikščioniškos mokyklos įsteigimo faktas ten, kur jos niekada anksčiau nebuvo, tarp vargšų, arba pats humanitarinės pagalbos teikimo faktas: tokių kaltinimų pasitaikė po 2015 metų žemės drebėjimo.
Kodėl krikščionybė Nepale auga taip greitai, jog kai kam pradeda atrodyti socialinės tvarkos sukrėtimu? Kaip minėta, krikščionybės oponentai tai aiškina nesąžiningumu. Tarp sekuliarių argumentų ne kartą minima tai, jog nepaliečiai, ypač vargšai ir priklausantys žemesnėms kąstoms, į krikščionybę pereina dėl išsivadavimo iš represinės kąstos sistemos, dėl švietimo ir darbo galimybių. Krikščionys misionieriai gi tiki, jog tai Dievo malonė ir prisilietimas atverčia žmogaus širdį. (RK / Vatican News)
