Cerca

Vatican News
Arabijos pusiasalio dykuma Arabijos pusiasalio dykuma  (AFP or licensors)

Vyskupas Hinder: „Jei nelaikysime savęs istorijos šeimininkais, turėsime ateitį“

Vyskupas Paul Hinder, 76 metų šveicarų - vokiečių kilmės kapucinas, jau keturiolika metų gyvena Abu Dabyje, Pietų Arabijos apaštalinio vikariato būstinėje. Vikariatas apima Arabų Emyratus, Omaną ir Jemeną, šalis, kurios valdomos pagal šariato teisę.

Visi regiono katalikai, kurių yra 10 proc. gyventojų, imigrantai, jiems suteikta kulto laisvė, tačiau tik tam tikrose vietose. „Esame kaip tie molio indai, ir jei ir toliau nelaikysime savęs istorijos šeimininkais, turėsime ateitį“, - italų laikraščiui „Repubblica“ vyskupas Hinder pasakoja apie vienuolio gyvenimą regione, kur išpažįstančių jo tikėjimą - mažuma.

Jis pasakoja, kaip atsidūrė arabų dykumose – „manęs paprašė Jonas Paulius II. Neturėjau priežasčių pasakyti „ne“‘, ir taip, po 50 metų Šveicarijoje ir 10 Romoje, jis persikėlė į dykumas. Vyskupas sako, kad krikščionių bendruomenė čia priimama pagarbiai ir maloniai. Religijos ir kulto laisvė apribota, atsivertimas iš islamo į kitą religiją draudžiamas. Tačiau jei krikščionys gerbia taisykles, gali rūpintis savo tikinčiaisiais.  Katalikai čia - migrantai, gyvenantys ribotą laiką, atvykę iš skirtingų kultūrų ir tradicijų. Rasti vienybę šioje įvairovėje - iššūkis. Jemene ypatinga situacija - dėl karo stovio vyskupui neleista grįžti nuo 2015 m. ten yra maža kaimenė, kuri kol kas likusi našlaite.

Islamas kelia baimę Europai. Ar ta baimė turi pagrindą? Pasak vyskupo, už šios baimės slypi kolektyvinė atmintis. Kai Vakarams ėmė grasinti musulmonų jėgos, daugelis pastarųjų metų išpuolių turėjo islamo užkulisius, tad viešoji nuomonė sunerimo. Be to daugelis, jei ne dauguma vakariečių nebežino kas esą - krikščionys, netikintys ar kita.  Dar ir dėl to žmonių migracija iš musulmoniškų šalių matoma kaip grėsmė. Baimė kyla iš Vakarų ideologinio silpnumo. Tačiau, pastebi vyskupas, visa Biblijos tradicija tai migravimo istorija ir svetingumo svetimšaliui bei priėmimo kultūra. O baimė visada blogiausias vedlys.

„Mes dažnai nepajėgiam tinkamai atsiliepti į iššūkį, kuris iškyla - islamas tikintis ir praktikuojantis, krikščionybė - smarkiai mažėjanti ir nesugebanti atsiliepti į giliausius žmogaus poreikius. Daugelis musulmonų atmeta nesuprastą demokratiją, kur dauguma susitaria dėl principų ir vertybių, kurios jiems neginčijamos. Žinoma, tarp jų yra ir tokių, kurie nori atversti netikinčius Vakarus į savo religiją. Mums reikia reaguoti į iššūkį remiantis mūsų pamatinėmis vertybėmis, kurios glūdi krikščionybėje“, sako vyskupas Hinder.

Pasak jo, krikščionių bendruomenių ateitis Artimuosiuose Rytuose - o galbūt ir Vakaruose - priklauso nuo skirtingų faktorių, pvz. politikos, ekonomikos, ir nuo pačių krikščionių. Jei krikščionių mažumos gyvens autentiškai liudydamos krikščionybę, jos turės ateitį. „Ne mes esame istorijos šeimininkai, tačiau skelbiame su tikėjimu, kad Kristus nugalės. Nugalės, nes nugalėjo nuo pradžių  per tikinčiuosius, kurie gyvena kaip tie molio indai“, - sako vyskupas Paul Hinder. (DŽ – Vatican News)

2018 rugpjūčio 02, 16:43