Beta versija

Cerca

Vatican News
Vanduo neturi virsti paprasta preke Vanduo neturi virsti paprasta preke  (AFP or licensors)

„Vandens savaitė“ Stokholme. Tikėjimas ir vanduo

Rugpjūčio 31 dieną Stokholme baigėsi „Pasaulinė vandens savaitė“, kurioje dalyvavo virš trijų tūkstančių dalyvių iš daugiau nei šimto pasaulio valstybių. Kaip byloja pats pavadinimas, šio susitikimo centre buvo vanduo, esminis elementas visoje gamtoje, be kurio ekosistemos greitai žlugtų. Žmogui vanduo be galo svarbus ne vien kaip gyvybę ar higieną palaikantis, bet ir kaip žemės ūkyje ir pramonėje lemiamas išteklius. Susitkime programos dalis buvo skirta tikėjimų bendruomenių ir su vandeniu susijusių problemų ryšiams.

Jei vienur vandens pakanka ir yra galimybė atsukti vandens čiaupą kada tik norima, tai kitur vanduo yra brangus gėris, kurį reikia pirkti arba gabenti iš toli, automobiliu arba pėsčiomis, kuris yra naudojamas labai taupiai. Jungtinių Tautų ir kitų tarptautinių organizacijų parengtose ataskaitose primenama, jog daugiau nei trys milijardai žmonių naudoja nešvarų vandenį arba neturi jo pakankamai. Kai kuriose geografinėse vietovėse vandens trūkumas, kartais dėl sausrų, kartais dėl paties žmogaus veiklos, sukuria mirtiną grėsmę tiek ekosistemai, tiek pačioms žmonių bendruomenėms.

Vandens trūkumas kelia ir tarpusavio konfliktų grėsmę. Nors kartais vartojamas išsireiškimas „vandens karai“ yra daugiau retorinis, nei faktinis, mat valstybės ir tautos iki šiol sugebėjo susitarti dėl upių ar ežerų vandens bendro naudojimo, tačiau vandens išteklių kontrolė nėra joms antraeilis klausimas.

Akivaizdu, kad vandens prieinamumas yra tvaraus išsivystymo sąlyga, kuri buvo įrašyta į pagrindinius JTO programos iki 2030 metų tikslus. Tarptautinė bendruomenė kartu ir valstybės atskirai įsipareigojo siekti, kad švarus ir geriamas vanduo būtų pasiekiamas visiems.

Katalikų Bažnyčios socialinė doktrina skelbia visapusišką – dvasinio, asmeninio, bendruomeninio, socialinio ir pilietinio vystymosi idealą. Todėl jos karitatyvinė veikla apima rūpestį ne vien asmens dvasine pažanga, bet taip pat kūno poreikiais ir bendruomenės gyvenimo sąlygomis. Praktikoje tai tampa švietimo ir sveikatos iniciatyvomis, o kalbant apie vandenį – vandens šulinių, vandens pompų ir rezervuarų įrengimu ten, kur jų trūksta. Antai, vien Australijos Caritas organizacija, rašoma jos pranešime, 2011 – 2012 metais įvairiuose regionuose finansavo per 3000 vandens čiaupų įrengimą arba sutaisymą. Apie didžiulį vandens prieinamumo ir higienos sąlygų gerinimo projektą San Salvadore šių metų liepos mėnesį pranešė JAV Katalikų pagalbos tarnyba, kuri jį vykdys kartu su Amerikos vystymo banku ir „Total Impact Capital“ fondu.

Vandens prieinamumo užtikrinimas, ypač skurdžiausiems, yra nuolatinis katalikiškų ir kitų krikščioniškų Bažnyčių, bendruomenių ar organizacijų rūpestis. Tai pamatinis poreikis, kurio nepatenkinus sunku įsivaizduoti kokią nors asmenų ir bendruomenių pažangą.

Apie tai buvo kalbėta ir „Vandens savaitės“ Stokholme renginiuose. Rugpjūčio 30 dieną į jos programą buvo įrašyta dalis apie „Vandenį ir tikėjimą“. Šią programos dalį parengė ir moderavo Pasaulinė Bažnyčių Taryba, joje pasisakė ir kitų religijų išpažinėjai. Pasaulinė Bažnyčių Taryba taip pat yra sukūrusi „Ekumeninį vandens tinklą“. 

* * *

„Vandens klausimui“ yra skirta ir dalis popiežiaus Pranciškaus ekologinės enciklikos „Laudato Sì“ (27 – 31 sk.). Štai kelios jos pastabos. „Pirmutinės svarbos klausimas yra geriamasis ir švarus vanduo, nes jis yra būtinas žmogaus gyvybei ir sausumos bei vandens ekosistemoms palaikyti. Šviežio vandens šaltiniai yra būtini sveikatos apsaugos, žemės ūkio ir pramonės sektoriui. Vandens atsargos ilgą laiką buvo santykinai pastovios, tačiau šiandien daug kur paklausa pranoksta tvarią pasiūlą, o tai turi sunkių trumpalaikių ir ilgalaikių padarinių. (...)Ypač rimta problema yra kokybiško vandens prieinamumas vargšams. Dėl jo trūkumo kasdien miršta daug žmonių. Daug vargšų serga su vandeniu susijusiomis ligomis, įskaitant tas, kurias sukelia mikroorganizmai ir cheminės medžiagos. Reikšmingas vaikų kančių bei mirštamumo veiksnys yra dizenterija ir cholera, kurių priežastis – netinkama higiena bei netinkamo vandens atsargos. (...) Vandens atsargų kokybei nuolat prastėjant, kai kur plinta tendencija privatizuoti tuos ribotus išteklius, paverčiant juos preke, paklūstančia rinkos dėsniams. O juk prieiga prie saugaus geriamojo vandens yra esminė, pamatinė ir visuotinė žmogaus teisė, nes lemia žmogaus išgyvenimą ir todėl yra kitų žmogaus teisių vykdymo sąlyga. Šį pasaulį slegia didelė skola vargšams, stokojantiems prieigos prie geriamojo vandens, nes taip paneigiama jų teisė į gyvybę, kylanti iš jų neatimamo kilnumo. (...) Didesnis vandens stygius pabrangins maistą ir įvairius produktus, priklausančius nuo jo naudojimo. Kai kuriose studijose įspėjama, jog po kelių dešimtmečių, jei nebus imtasi neatidėliotinų veiksmų, gali pasijusti ūmus vandens trūkumas“. (RK / Vatican News)

2018 rugpjūčio 31, 17:24