Beta versija

Cerca

Vatican News
Kandhamalo krikščionys Kandhamalo krikščionys 

Praėjus dešimčiai metų nuo Orisos pogromo prieš krikščionis

Prieš dešimt metų rytų Indijos Orisos valstijoje, Kandhamalo apskrityje, įvyko vienas iš didžiausių išpuolių prieš krikščionių mažumą šalyje, didžiausioje pasaulio demokratijoje, kuri pripažįsta teisę į religijos laisvę. Šiam išpuoliui pretekstą suteikė induistų lyderio Lakshmanananda nužudymas 2008 metų rugpjūčio 23, o induistiškas fundamentalizmas įkaitino ir motyvavo minią.

Beatodairiški kaltinimai krikščionims

82 metų amžiaus svamis Lakshmanananda buvo žinomas pamokslininkas ir asketas, susijęs su radikaliojo induizmo judėjimais, stengiančiais įtvirtinti induizmą kaip vienintelę indams priimtiną religiją. Šioje perspektyvoje jis dešimtis metų polemizavo ir kovojo prieš krikščioniškas misijas, kaip ir prieš atsivertimus į krikščionybę, juos laikant neteisėtais. Įtampa tarp induistų daugumos ir krikščionių mažumos buvo jaučiama, pasitaikė ne viena konfrontacija. Įtampą valstijoje didino ir Indijos komunistų partijos – maoistų – ginkluoti sukilėliai, įvykdę ne vieną kruviną išpuolį.

Būtent maoistai, kurie ideologiškai nepripažįsta jokios religijos, prisiėmė atsakomybę dėl svamio Lakshmanananda ir su juo buvusių keturių mokinių nužudymo, tai buvo ir pagrindinė policijos versija. Maoistų atstovas pareiškė, jog jiems nepatiko svamio socialinė ir politinė veikla, taip pat ir prieš krikščionis.  Tai tik padėjo sklisti konspiracinėms teorijoms, jog ši žmogžudystė yra pačių krikščionių įvykdyta arba jų „užsakyta“. Kiti nuėjo dar toliau – įsakymas nužudyti esą gautas tiesiai iš vyskupo lūpų. Tačiau aukščiausi katalikų hierarchai tuoj pasmerkė svamio nužudymą ir pabrėžė, jog tai nesuderinama su krikščioniška doktrina bei praktika.

Minios smurtas

Daugybė įvairaus pobūdžio gandų sustiprino induistų minių įniršį ir jį nukreipė, be jokios atodairos, prieš visus jiems po kojų pasitaikiusius krikščionis, katalikus ir priklausančius kitoms bendruomenėms. Masinis pogromas palietė kelis šimtus kaimų, policijai dažniausiai stebint iš šalies. Minia sudegino, sugriovė ir kitaip sunaikino per 5600 namų, parduotuvių ir kitos krikščionių nuosavybės. Visiškai ar dalinai buvo nuniokota per 300 bažnyčių, koplyčių, bažnytinių karitatyvinių centrų. 56 tūkstančiai asmenų paliko savo namus ir keletą mėnesių gyveno lauko sąlygomis, nebeturėdami kur sugrįžti arba bijodami naujų represijų. Žuvusių vietoje arba nuo patirtų sužeidimų vėliau asmenų skaičius pasiekė 91. Iš baimės per 2000 žmonių pareiškė, jog išsižada krikščioniško tikėjimo. Kaip galima nesunkiai įsivaizduoti, šis pogromas paliko didžiulę traumą krikščionių mažumai, ne vien Orisos valstijoje, taip pat paliko dėmę pliuralistinės ir demokratinės Indijos veide.

Neveiklus teisingumas

Šią dėmę bent dalinai galėjo nuvalyti teisingumas, tačiau taip neįvyko. Daugybę kartų Orisos krikščionių lyderiai, bylas stebinčios nevyriausybinės organizacijos įvardijo ir pasmerkė jų vilkinimą. Daugybe atveju skundai buvo nepriimti arba padėti į stalčių. Nepaisant akivaizdžios žalos tūkstančių šeimų turtui ir jų narių sveikatai, beveik šimto mirčių, bylos buvo tiriamos labai lėtai ir dažnai baigėsi išteisinimais. Užtat 2013 metais kalėjimui iki gyvos galvos nuteisti septyni asmenys už svamio nužudymą. Dėl šio sprendimo kelta abejonių, nes atrodo, kad bent keli iš jų paprasčiausiai tapo „atpirkimo ožiais“ ir buvo nuteisti remiantis abejotinais parodymais.

Iškalbinga yra dviejų teisininkų, Vrinda Grover ir Saumya Uma, parengta studija, išleista kaip atskira knyga, apie bylų Kandmahale eigą iki 2015 metų, kuri atskleidžia nebaudžiamumą ir valdžios pasyvumą. Iš 3300 skundų policija priėmė tik 820, o ir iš šių pustrečio šimto netrukus atmetė, kaip nepagrįstus įrodymais ar liudijimais. Teismą pasiekė per trisdešimt bylų dėl žmogžudysčių, tačiau iki 2014 metų sprendimai dėl bausmių buvo priimti tik dvejose iš jų. Teisininkai surinko daug liudijimų, jog bylos vilkinamos, įrodymai ignoruojami net su pačios vietinės teisėsaugos nebyliu pritarimu ar pagalba.

Tai galima geriau suprasti atsiminus, kad daug kaltinamųjų, induistų aktyvistų, priklauso dominuojančiai visuomenės grupei ir yra giminystės, kastos, politiniais, ekonominiais ir kitais ryšiais susiję su teisėsaugos pareigūnais ir valstijos politikais. Tuo tarpu daug krikščionių, be paties fakto, jog yra mažumos atstovai, yra neturtingi, be to tarp jų nemažai dalitų – jie nepriklauso kąstų sistemai arba laikomi pačia žemiausia, beveik beteise jos pakopa. Neoficialiai toks asmenų skirstymas dar labai gajus Indijos visuomenėje.

Kankinių kraujas – Bažnyčios sėkla

Nors teisingumo ir teisingos kompensacijos troškimas yra suprantamas, Orisos krikščionių bendruomenei tai nėra vien juridinis klausimas. 2008 metų įvykiai daugeliui metė sunkų iššūkį: pirma, kokią kainą yra pasiryžę sumokėti dėl savo tikėjimo, antra, kaip gyventi toliau tarpe tų, kurie pasikėsino į juos, į jų artimųjų gyvybes, į jų turtą? Katalikų Bažnyčia stengiasi pagerbti žuvusiųjų auką, keliose vietose iškilo nedideli paminklai jų atminimui, prieš porą metų Orisos katalikai kiekvieną rugpjūtį nusprendė minėti „Kandhamalo kankinių dieną“, o Indijos vyskupų konferencija išreiškė ketinimus ją paversti nacionaliniu minėjimu.

Orisos valstijos Cuttack-Bhubaneswar arkivyskupijos ganytojas John Barwa šventųjų Mišių rugpjūčio 25 dieną, paminint dešimties metų nuo tragiškų įvykių sukaktį, proga parašė: „tai, kas nutiko prieš dešimt metų Kandmahale, Orisoje, niekada neturėjo ir nebeturi nutikti. Su dideliu skausmu ir agonija atmename praeities įvykius, ypač 2008-aisiais. Nežmogiškas išpuolis prieš nekaltus žmones, užkluptus 2008 rugpjūčio 25-osios nakties viduryje, išliks tamsia dėme istorijoje Orisos žmonių, paprastai meilių ir taikių, kaip ir nepriklausomos Indijos istorijoje.  Širdį daužo tai, kad nekaltųjų persekiojimas netrukdomas tęsėsi mėnesiais. Agresoriai nušlavė žmonių gyvybes, niokojo ir griovė bažnyčias, namus, ligonines, sanitarinius punktus, biurus ir centrus, skirtus vargingųjų ir atstumtųjų gyvenimo bei vystymosi gerinimui, ypač priklausančių gentims, dalitams bei žemesnėms kastoms. Moterys ir jaunos merginos patyrė grupinius prievartavimus, tūkstančiai bėgo slėptis džiunglėse nuo siaubo ir nevilties. (...) Orisos žmonės trokšta užversti šį puslapį, nori atnaujintos visuomenės, taikios ir harmoningos. Krikščionių bendruomenė tiki į Dievą, kuris yra atleidimo, susitaikymo ir taikos Dievas. Ir po dešimties metų atsimename, kaip neapykanta ir pyktis gali sužaloti mūsų visuomenę. Norime atminti tai, kas nutiko tam, kad taip nebenutiktų“.

Pasak arkivyskupo Barwa, rugpjūčio 25 dienos atminimo Mišių intencija buvo triguba: susitaikymui ir gerai valiai žadinti, padėkai už tikėjimo liudijimą tų, kurie neteko gyvybės ir už malonę, kad Bažnyčios tikėjimas būtų sustiprintas. (RK / Vatican News

2018 rugpjūčio 28, 16:23