Vatikanas ir Kinija: dialogas ir derybos
Sergio Centofanti ir Bernd Hagenkord, SJ
Atviras ir pagarbus dialogas – tai savo pašnekovo skirtingumo, jo tapatybės ir misijos pripažinimas, vienas kito praturtinimas. Kad dialogas būtų įmanomas, reikia pačiam turėti aiškia tapatybę ir pripažinti pašnekovo tapatybę. Tikras dialogas tai Įsikūnijimo dinamika, pagal kurią Dievas kalbasi su žmogumi, nori su juo užmegzti išganymo ryšį.
Tuo tarpu derybos, pasak popiežiaus Pranciškaus, tai praktinis procesas, kuriuo vienas nori ką nors gauti iš kito. Derybos tai tarsi dalybos, kuriose kiekviena šalis stengiasi kuo daugiau laimėti. Dėl to derybos ir jomis pasiekimai susitarimai yra netobuli, negalutiniai; po kiek laiko jie papildomi arba keičiami.
Popiežius Pranciškus stengėsi skatinti ir palaikyti oficialių dialogą su Kinijos vyriausybe atvirai, su pagarba, pripažindamas pašnekovo skirtingumą, tapatybę ir misiją. Buvo atnaujintos derybos, kurios visą laiką buvo gana sudėtingos, su keliais staigiais pertrūkiais. Abi šalys deklaravo norą kalbėtis ir pasiekti sutarimą, tačiau tekdavo sustoti dėl staiga atsiradusių kliūčių.
Reikia pabrėžti, kad Bažnyčios Kinijoje narių dauguma, ne tik priklausantys vadinamajai „oficialiai“ bendruomenei, bet ir „neoficialios“ bendruomenės nariai pritaria užmegztam dialogui. Nors šiuo atveju sunku pasakyti koks procentas tikinčiųjų pritaria dialogui, tačiau galima paminėti Kinijos vyskupų nuomonę: vyriausybės pripažįstami ir nepripažįstami vyskupai pritarė dialogo atnaujinimui ir galimam sutarties pasirašymui.
Vienas vyriausybės pripažįstamas vyskupas, labai pozityviai priėmęs žinią apie Kinijos ir Šventojo Sosto dialogo atkūrimą, pasakė, kad dauguma katalikų palaiko popiežių ir Šventojo Sosto dialogą su Kinija, karštai meldžiasi, kad būtų pasiektas susitarimas.
Taip pat ir vyriausybės nepripažįstamas vyskupas yra pareiškęs, jog dialogas yra pozityvus reiškinys. Žinoma, žodžių negana, bet reikia faktų. Tačiau susitikinėti ir kalbėtis visada yra geriau negu nesusitikinėti ir nesikalbėti, nes tik susitinkant ir kalbantis galima išspręsti problemas.
Būtent tokia yra sudėtinga dialogo meno dinamika: dialogas padeda suartėti, pažinti kito tapatybę, kitą supažindinti su savąją tapatybe; tik dialoge įmanoma išsakyti savo intencijas, nesiribojant tik aptakiomis frazėmis. Dialogo dinamikoje visiškai normalu jei kartais pašnekovų nuomonės išsiskiria, kai atrodo, kad reikalaujama per didelių nuolaidų ir išsižadėjimų arba kai norima aiškiau išdėstyti savo lūkesčius ir pageidavimus.
Tačiau, kad sprendimas būtų priimtinas abiem šalims, kartais reikia kai ko atsakyti. Kalbant apie Bažnyčią tai reiškia, kad ji turi aiškiai suvokti kas yra esmiškai svarbu krikščionių tikėjimui ir kas ne taip svarbu. Tikras ir rimtas dialogas įmanomas tik tuomet kai dialogo dalyviai vienas kitą pripažįsta, kai pripažįsta pačios diskusijos dinamiką, skirtingų nuomonių konfrontaciją, kai stengiasi gerai suprasti motyvus, kuriais remiasi siūlomi skirtingi sprendimai.
Visa tai gali būti labai sunku. Tačiau abipusio pasitikėjimo ir geranoriškumo dėka galima išlaikyti dialogo ritmą per visus, kartais daug pastangų reikalaujančius, derybų susitikimus. Abi šalys turi išlaikyti tokią atsakingą laikyseną, neprarasti ramybės net ir tuomet kai atrodo, kad susitarimas dar labai tolimas arba iš viso neįmanomas, Reikia konsoliduoti mažus link sutarimo vedančius žingsnius, visada būti pozityviai nusiteikusiems ir pasitikėti pašnekovo geranoriškumu. Kaip sako popiežius Pranciškus, tikrovė visada daugiau už idėją, tai kas padaryta yra daugiau už tai kas tik suplanuota.
