Cerca

Vatican News
Pietų Sudanas pirmauja pagal vaikų-karių skaičių pasaulyje Pietų Sudanas pirmauja pagal vaikų-karių skaičių pasaulyje  (AFP or licensors)

Pietų Sudanas. Išlaisvinta per 1000 vaikų-karių

Tarptautinė bendruomenė per keletą pastarųjų dešimtmečių skyrė nemažai pastangų, kad kuo mažiau vaikų būtų įtraukiami į karinius konfliktus kaip kariai, žvalgai, pasiuntiniai, seksualiniai vergai, virėjai ir pan. Kai kuriose šalyse pasiekta didelė pažanga, tačiau kai kuriose problema sprogo iš naujo. Tai, deja, ir vienos iš jauniausių valstybių – Pietų Sudano – atvejis.

Liepos 19 dieną Pietų Sudano ir Nubos kalnų katalikų radijo tinklas išplatino naujieną, jog Gbudue valstijoje išlaisvinta per tūkstantį vaikų-karių, daugiausia berniukų, tačiau taip pat ir mergaičių. Metų pradžioje taip pat buvo išlaisvinti keli šimtai vaikų.

2011 metais Pietų Sudanas įgijo nepriklausomybę nuo Sudano, surengė rinkimus, pasirašė tarptautinius susitarimus, tačiau pilietinis karas, prasidėjęs 2013 metais, šiuos demokratizavimo daigus visiškai sunaikino. Šalis šiuo metu faktiškai yra padalinta tarp genčių ir karo vadų, kraštas paniro į humanitarinę krizę, kuri, viena vertus, yra viena iš baisiausių ir didžiausių pasaulyje, antra vertus, viena iš mažiausiai nušviečiama žiniasklaidoje.

Nuo pat pilietinio karo pradžios visos konflikto pusės, taip pat ir tos, kurios save vadina „oficialiomis pajėgomis“, rekrūtavo tūkstančius vaikų ir nepilnamečių, nepaisant daugkartinių pažadų taip nedaryti. Neretai vadovaujamasi taisykle, kad „jei gali panešti ginklą, tai gali būti ir kariu“. Todėl netrūksta fotografijų, kuriose regimi vos dešimties metų slenkstį perlipę vaikai, po kaklu jau turintys pakabintą ginklą. 2017 metais Jungtinių Tautų agentūra UNICEF paskelbė ataskaitą, kurioje spėjama, jog nuo konflikto pradžios kariaujančios grupuotės rekrūtavo per 19 000 nepilnamečių. Šiuo požiūriu Pietų Sudanas liūdnai pirmauja pasaulyje.

Toje pat ataskaitoje pasakojama, jog dažnai rekrūtuojama jėga: vaikai paprasčiausiai sugaunami jų kaimelyje, einant ar grįžtant iš mokyklos ten, kur ji dar veikia. Jiems pagrasinama, kad jei nesutiks eiti, bus išžudyti jų šeimos broliai ir seserys, kiti šeimos nariai ir neretai taip iš tiesų padaroma. Tačiau nemažai vyresnių paauglių patys pasiprašė į grupuočių gretas, nematydami jokios kitos alternatyvos savo kaimuose, manydami, jog kareivio gyvenimas bus sotesnis.

Šiuo metu jau atlikta nemažai studijų apie tai, kaip ir kodėl vaikai rekrūtuojami į grupuočių gretas. Reikšmingas ne vien demografinis faktorius – iš maždaug 12 milijonų Pietų Sudano gyventojų  didžiulė populiacijos dalis yra dar nepasiekusi arba tik neseniai pasiekusi pilnametystę.

Vaikai-kariai, nors fiziškai silpnesni už suaugusius, yra labiau paklusnūs, lengviau manipuliuojami pažadais ar karo grobiu, su mažesniu savisaugos jausmu, lengviau įtikinami geruoju arba palaužiami bloguoju. Ne paslaptis, kad dėl menkesnės moralinės savimonės ir savikontrolės vaikai ar nepilnamečiai kariai gali būti labai žiaurūs ir padaryti pačius blogiausius nusikaltimus. Karo ir smurto poveikis jų psichikai yra didžiulis.

Karo smurtą išgyvenusių vaikų psichologinė reabilitacija yra sunkus ir ilgas procesas, kaip ir jų socialinė reintegracija. Dažnai gimtosios bendruomenės nebenori priimti žudymu susitepusių nepilnamečių, karių prievartautų mergaičių. Taip problema toliau šakojasi, nes Pietų Sudane labai trūksta arba tiesiog nėra paruoštų darbuotojų, kurie integracijos procese padėtų tiek vaikams, tiek bendruomenėms.

Vaikų kariniuose konfliktuose klausimu neseniai pasisakė Šventojo Sosto stebėtojas Jungtinių Tautų Organizacijos būstinėje Niujorke arkivyskupas Bernardito Auza. Liepos 11 dieną dalyvaudamas debatuose apie tai, jog „vaikų apsauga šiandien apsaugo nuo konflikto rytoj“, jis pabrėžė, jog „į ginkluotus konfliktus įtraukti vaikai pirmiausia turi būti laikomi aukomis, net jei kontroliuojami karinių grupuočių iš tiesų galėjo padaryti nusikaltimų. Sėkminga reabilitacija ir reintegracija yra geriausias interesas ne vien pačiam vaikui, bet ir visai visuomenei. Vaikai turi būti sprendimo, o ne problemos dalis. Iš ginkluotų grupių išgelbėtų vaikų reabilitacija ir priežiūra reikalauja adekvačių ir ilgalaikių išteklių, kad jie įgytų didesnę galimybę sėkmingai sugrįžti į savo šeimas ir visuomenę. Mes turime užtikrinti, kad šie vaikai neliks patirto siaubo įkaitais“.

„Niekada nėra per vėlu veikti dėl kariniuose konfliktuose įkliuvusių vaikų gelbėjimo ir reabilitacijos“, tame pat pasisakyme pabrėžė Šventojo Sosto diplomatas.

Pietų Sudano ir Nubos kalnų katalikų radijo tinklas, pranešęs apie dalies vaikų ir nepilnamečių išlaisvinimą, priduria, jog didžioji dalis jų siunčiami į „Tiindoka formacijos centrą“ Yambio mieste, kuris yra administruojamas bendromis UNICEF, JT misijos Pietų Sudane ir krikščioniškos humanitarinės organizacijos „World Mission“ jėgomis. (RK / Vatican News)

2018 liepos 20, 15:27