Beta versija

Cerca

Vatican News
Bažnyčia Kinijoje Bažnyčia Kinijoje  

Dialogas su Kinija: ištikimi katalikai ir tikri kinai

Kinijoje yra vyskupų, kuriems šventimai buvo suteikti pažeidžiant kanonų teisę; yra taip pat teisėtai konsekruotų vyskupų, kurių nepripažįsta valdžia. Pagal tai ir krikščionių bendruomenė dalijasi į dvi dalis. Dabar užsimezgusio dialogo tikslas yra išspręsti konkrečias problemas, įveikti esamą padėtį ir pradėti reikalingą atsinaujinimą.

Sergio Centofanti ir Bernd Hagenkord SJ

Kaip žinoma, tarptautinėje praktikoje įprasta, kad derybos tarp valstybių būna konfidencialios ir, paprastai, skelbiami tik jų rezultatai.  Tad nežinome Šventojo Sosto ir Kinijos vyriausybės dialogo detalių. Tačiau, jei bus pasiektas susitarimas, galime įsivaizduoti, kad jis leis Bažnyčiai Kinijoje atkurti sielovados vienybę tose vyskupijose,  kuriose šiuo metu yra dvi bendruomenės, kad bus galima paskirti vyskupus toms vyskupijoms, kurios jau ilgai neturi ganytojų, idant kiekviena vyskupija turėtų Bažnyčios ir Valstybės pripažįstama vyskupą.

Negalima tikėtis, kad tai bus neskausminga operacija. Tikriausiai bus nepatenkintų, bus kančios, nesutikimo, nuoskaudų, gal net ir kils naujų įtampų. Tačiau Katalikų Bažnyčia Kinijoje privalo šitaip „išlįsti pro adatos ausį“ ir visi tikimės, kad tai išeis jai į gera. Nebus nei nugalėtojų, nei nugalėtųjų. Visų įnašas bus svarbus. Kaip sako kardinolas Pietro Parolinas, „nesiekiama nubraukti daugelio ganytojų ir tikinčiųjų kančių, ar apsimesti, kad jų nematome, bet norima tą per išbandymus sukauptą žmogiškąjį ir dvasinį kapitalą panaudoti su Dievo pagalba kuriant taikią ir brolišką ateitį“.

Jei Katalikų Bažnyčia Kinijoje pradės naują brolišką ir vieningą gyvenimą, gerbiant įvairių jos narių skirtingumą, tai turės teigiamų pasekmių visų pirma tikinčiųjų sakramentiniam ir dvasiniam gyvenimui, padės jiems labiau save suvokti kaip tikrus katalikus, ir tikrus kinus.

Be to atsiras daugiau galimybių Bažnyčios veiklai ir bus darnesnė Kinijos visuomenė. Tačiau tam labai reikia visų geros valios ir pastangų. Kinijoje katalikų skaičius, jei lyginame su visais šalies gyventojais, yra nedidelis, tačiau katalikų bendruomenės vis dėlto gali daug nuveikti. Atnaujintas evangelizavimas gali duoti nemenkų rezultatų. Reikia tik įveikti apribojimus, norą kontroliuoti,  kurį lemia baimė, kad religija gali būti naudojama kaip išorinis veiksnys, kenkiantis visuomenės darnai.

Jei vyskupo civilinis pripažinimas priklauso nuo valstybės, jos įstatymų ir procedūrų, tai kanoninio teisėtumo pripažinimas yra Bažnyčios reikalas. Norint tai suprasti, reikia susipažinti su Bažnyčios santvarka. Jau šv. Ireniejus antrajame amžiuje Bažnyčią apibrėžė kaip dvasinę bendriją, kuri nenutrūkstamos vyskupų įpėdinystės dėka skelbia ir perduoda iš apaštalų gautą Tradiciją. Vyskupų apaštališkoji įpėdinystė kaip Tradicijos garantas yra Bažnyčios pamatas. Tuo pačiu Bažnyčia garantuoja apaštališkosios įpėdinystės nenutrūkstamumą ir vyskupų autentiškumą. Tai ji daro popiežiui skiriant vyskupus arba patvirtinant jų išrinkimo teisėtumą.

Vyskupas, gavęs galiojančius šventimus, negali vykdyti savo tarnystės nebūdamas vienybėje su Petro Įpėdiniu ir visais pasaulyje tarnaujančiais vyskupais. Romos Vyskupui, Kristaus Vietininkui ir Visuotinės Bažnyčios Ganytojui priklauso teisė pripažinti teisėtais ir priimti į bendrystę tuos, kuriuos jis laiko to vertais, ir suteikti jiems ganytojų pareigas. Kalbant apie Kiniją vadovaujamasi įsitikinimu, kad Kinijoje be popiežiaus leidimo suteikti vyskupystės šventimai buvo neteisėti, bet galiojantys (išskyrus kai kuriuos ypatingus atvejus). Katalikų Bažnyčia Kinijoje visada išliko viena, nors ir su skausmingomis neteisėtumo situacijomis. Niekada ji neatsiskyrė nuo Romos, nes niekada niekas jos viduje nesuformulavo tokios doktrininės pozicijos, kuri reikštų jurisdikcijos primato atmetimą.

Pagaliau, reikia pridurti dar ir tai, kad ir neteisėtai konsekruoti vyskupai yra išsakę troškimą būti vienybėje su popiežiumi. Jų išsakytas troškimas būti vienybėje su popiežiumi sulaukia nevienodų vertinimų. Vieni tiki neteisėtai konsekruotų vyskupų gailesčio nuoširdumu (nors ir nesutikdami su jų veikla); kiti mano, kad jų troškimas nenuoširdus ir dėl to juos smerkia.

Kaip tik dėl to, kaip sakė kardinolas Parolinas, svarbu neužsidaryti „nesibaigiančiame brolių smerkime ir priešiškumo dvasioje“, bet reikia „su pasitikėjimu žiūrėti į Bažnyčios ateitį ir matyti toliau už mūsų riboto žmogiško akiračio“.

2018 liepos 13, 12:00