Cerca

Vatican News

Dialogas su Kinija: apaštališkoji įpėdinystė ir vyskupų teisėtumas

Be popiežiaus leidimo Kinijoje konsekruotų vyskupų teisėtumo pripažinimas nėra šaltas biurokratinis procesas, bet vykdomas su giliu ir autentišku bažnytiniu įžvalgumu. Toliau plėtojame jau anksčiau paliestą vyskupų kanoninio teisėtumo ir jų civilinio pripažinimo temą.

Sergio Centofanti ir Bernd Hagenkord, SJ

Katalikiškumas neturi būti suprantamas vien banaliai geografine ar institucine prasme, bet kaip tikėjimo ir mokymo integralumas, ištikimybė Tradicijai ir vienybė. Gilioji katalikiškumo esmė liečia širdis ir sielas. Katalikiškas yra tas kelias į vienybę, kuris sugeba skirtingumus suvienyti Kristuje. Tad vietinė Bažnyčia buriasi į visos Dievo tautos švenčiamą Eucharistiją, kuriai vadovauja vyskupas, apsuptas savo kunigijos ir padedamas diakonų.

Šia prasme, Katalikų Bažnyčia yra ten, kur yra vietinė Bažnyčia, turinti vyskupą, esantį vienybėje su Romos Vyskupu, meilėje vadovaujančiu visoms po pasaulį pasklidusioms vietinėms Bažnyčioms. Tačiau jei vyskupas nėra „gimęs“ iš vienybės su Romos Vyskupu ir jei neišreiškia šios vienybės savo kasdienine veikla, tuomet iškyla rimtų problemų. Kanonų teisė numato griežtas bausmes tiek be popiežiaus leidimo vyskupystės šventimus teikiančiam vyskupui, tiek juos priimančiajam. Tokie šventimai yra skausmingas smūgis Bažnyčios vienybei ir rimtas kanoninės tvarkos pažeidimas.

Be popiežiaus leidimo konsekruotų vyskupų teisėtumo atstatymas nėra ir negali būti šaltas biurokratinis aktas, bet yra gilius ir nuoširdus bažnytinės įžvalgos procesas, kurio tikslas nustatyti ar konkrečiu atveju yra įvykdytos visos sąlygos, kad vyskupas galėtų būti priimtas į bendrystę su Katalikų Bažnyčia.

Toks procesas prasideda, kai vienybės trokštantis vyskupas aiškiai ir nuoširdžiai, kartais ir pakartotinai, kreipiasi į Šventąjį Tėvą, prašydamas atleidimo. Po to seka: galimas popiežiaus sprendimas suteikti atleidimą ir panaikinti kanonines bausmes (visų pirma ekskomuniką latae sententiae), kurias vyskupas buvo užsitraukęs; sakramentinis išrišimas; visiškos vienybės atkūrimas; vyskupo vidinė laikysena ir išoriniai veiksmai, liudijantys vienybę; ganytojo pareigų suteikimas. Ne mažiau svarbu, kad vyskupą, kuriam buvo atleista ir sutvarkytas jo statusas, priimtų bendruomenė, į kurią jis siunčiamas kaip ganytojas. Visa bendruomenė turėtų prisidėti savo malda, budrumu, bet ir klusnumu, kad stiprėtų vienybė.

Tiek neteisėtais konsekruotų vyskupų atvejais, tiek ir kiekvieną kartą kai sužeidžiama Bažnyčios vienybė, susitaikinimo procesas yra būtinas. Kinijos atveju neteisėtai konsekruotų vyskupų pripažinimo procesas nėra visiškai naujas dalykas. Tokių atvejų jau būta ir praeityje, nors ne visi jiems pritarė ir priėmė. Į vyskupų teisėtumo pripažinimą vienaip ar kitaip atsiliepia ir vietos valdžia, kartais pateikdama ir pernelyg sureikšmindama savo požiūrį.

Vienas vertus, vyskupų teisėtumo atkūrimo politinė interpretacija, o antra vertus kanoninio bausmių esmės nepakankamas supratimas kai kuriais atvejais yra nulėmę stebėtojų, o taip pat ir Bažnyčios narių nuostabą ir nepasitenkinimą.  Kai kurie „pogrindžio“ Bažnyčios sluoksniai nelabai noriai priėmė popiežiaus šv. Jono Pauliaus II sprendimą pripažinti teisėtais kai kuriuos vyskupus. Šiame sprendime jie įžvelgė riziką, kad tai gali būti suprasta kaip parama „oficialiai“ Bažnyčiai ir pritarimas vyriausybės politikai. Tuo metu vienas „pogrindžio“ vyskupas, sužinojęs apie derybas su valdžia, sakė suprantąs, kad popiežius šv. Jonas Paulius II, „parodydamas Kristaus širdį oficialios Bažnyčios vyskupams ir juos priimdamas“ siekia Bažnyčios Kinijoje vienybės ir bendrystės.

Šiuo metu, nors keliamas tik kelių Vyskupų teisėtumo pripažinimo klausimas, reikia labai atidžiai įsiklausyti ir į tam nepritariančiųjų balsą bei jų motyvus. Vis dėlto, turi būti visiems Bažnyčios Kinijoje nariams aišku, kad tik teisėtai konsekruotas ir valdžios pripažintas vyskupas gali atkurti vieningą vyskupijos tikinčiųjų bendruomenę.

2018 liepos 17, 12:00