Beta versija

Cerca

Vatican News
Liepos 19 dieną Izraelio parlamente priimtame įstatyme neminimos arabų ir kitos istorinės mažumos Liepos 19 dieną Izraelio parlamente priimtame įstatyme neminimos arabų ir kitos istorinės mažumos  (AFP or licensors)

Ar tikrai Izraelis vien „žydų tautos nacionalinė valstybė“?

Liepos 19 dieną Izraelio parlamentas 62 balsais prieš 55 balsavo už keletą metų nagrinėtą „bazinį įstatymą“, turintį konstitucinį statusą, kuriame nurodoma, jog „Izraelis yra žydų tautos nacionalinė valstybė“, jog tai istorinė žydų žemė, jog Jeruzalė jos „sostinė“, jog šioje valstybėje apsisprendimo teisę turi „žydų tauta“, jog oficiali kalba yra žydų, jog naujos žydų gyvenvietės yra „nacionalinis interesas“.

Politinis skilimas

Šis įstatymas, kaip rodo ir balsavimo rezultatai, padalijo politinę ir pilietinę visuomenę. Jei vieniems tai idealo išsipildymas, tai kitiems nukrypimas nuo idealo.

Įstatymo projekte panaudotos frazės priklauso nacionalinių – demokratinių valstybių žodynui, tačiau atsižvelgiant į konkrečią Izraelio istoriją ir į visuomenės sudėtį, jos nėra adekvačios – tai pareiškė ne vien tradiciniai Izraelio kritikai, bet ir daug iškilių Izraelio politikų, visuomenės ir kultūros veikėjų.

Įstatymas būtų sutraukęs gerokai didesnį konsensusą, jei jame būtų įrašyta sąvoka apie „visų piliečių lygybę“ ir demokratinę „apsisprendimo“ teisę. Nepaisant daugkartinių siūlymų, taip pat ir dabartinės opozicijos, to nebuvo padaryta.

Kitaip tariant, šiame įstatyme visai nepaminėti Izraelio arabai, kurie sudaro beveik dvidešimt procentų visų gyventojų, jų skaičius siekia 1,8 milijono. Dauguma iš jų yra palikuonys šimtmečiais čia gyvenusių žmonių, gerokai iki modernios Izraelio valstybės sukūrimo, tad natūralu, jog ir jiems turi būti pripažinta apsisprendimo teisė. Tačiau arabai yra tik viena iš mažumų, nors ir didžiausia. Izraelio teritorijoje šimtmečiais gyvena drusų religinė mažuma, armėnų, maronitų ir kitos krikščioniškos mažumos. Daug iš jų, jausdamiesi teisėtais šios žemės gyventojais, pasijuto užgauti įstatyme naudojamų formuluočių, kurios sureikšmina vien žydų vaidmenį. Mažai guodžia tai, kad priimtas įstatymas buvo pavadintas „simboliniu ir deklaratyviu“, o esą visų piliečių teisės jau užtikrintos kitais įstatymais. Tačiau kodėl šiame „simboliniame“ įstatyme nepaminėti tie, kurie nėra žydai?

Diskriminacinės tendencijos

Į tai atsižvelgdamas vienas iš seniausių ir plačiausiai skaitomų Izraelio dienraščių „Haaretz“ liepos 30 dieną paskelbtam vedamajam straipsniui suteikė itin antrą antraštę – „Apartheido premjeras“, dabartinio ministro pirmininko  Benjamin Netanyahu pozicijas ir politiką gretinant su apartheido politika Pietų Afrikos Respublikoje, rasiniu požiūriu atskyrusį baltuosius ir juodaodžius, pirmiesiems pripažįstant visas teises, o antriesiems jas smarkiai ribojant.

„Balsavimas už įstatymą prisidėjo prie politinio trūkio Izraelyje tarp diskriminacijos šalininkų ir lygybės šalininkų, tarp apartheido šalininkų ir demokratijos šalininkų. Tiesa, kad Izraelio piliečiai arabai buvo diskriminuojami nuo pat valstybės įsteigimo tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų vyriausybių. Tačiau liberalūs baziniai įstatymai ir Aukščiausio Teisingumo Teismo sprendimai pastaruoju laikotarpiu rėmė lygybę ir mažumų integraciją, ką Netanyahu dabar siekia sugriauti“, - mano šio žydų dienraščio apžvalgininkas.

Pasisakė katalikų vyresnieji

Apie įstatymą, kuris tiesiogiai liečia jų bendruomenes, pasisakė ir krikščionių lyderiai, pirmiausia kardinolas Beshara Rai, Libano maronitų apeigų katalikų patriarchas. Pasak jo, priimtas įstatymas yra „antidemokratinis ir antipliuralistinis“, nes išskliaudžia tiek krikščionis (ortodoksus, katalikus, protestantus), tiek musulmonus, nes visų kitų sąskaita pirmenybė teikiama vienai tautai.

Praėjus pakankamai laiko apmąstymui oficialią poziciją paskelbė ir Jeruzalės lotynų patriarchatas, kuriam vadovauja arkivyskupas Pierbattista Pizzaballa. Patriarchato pareiškime rašoma, jog „nesenas pamatinio įstatymo priėmimas apie Izraelį – žydų nacionalinę valstybę – yra didelio nerimo priežastis. (...) Nepateikia jokios autochtonų teisių ir šalyje gyvenančių religinių mažumų konstitucinės garantijos. Izraelio piliečiai palestiniečiai, sudarantys 20 procentų populiacijos, šio įstatymo visai ignoruojami. Nepriimtina, kad konstitucinio pobūdžio įstatymas nekreiptų dėmesio į visą populiacijos segmentą, tarsi jo nariai niekad nebūtų egzistavę. Net ir tuo atveju, jei įstatymas neturės konkrečių pasekmių, jis siunčia Izraelio piliečiams palestiniečiams vienareikšmišką žinią, jog ši šalis nėra jų namai. Arabų kalba iš oficialios pažeminta iki turinčios „specialų statusą“, įsipareigojus dėl žydų gyvenviečių plėtros teritorijoje visai neužsimenama apie vystymąsi likusiems gyventojams“.

„Pamatinis įstatymas, tęsiama Jeruzalės lotynų patriarchato pastabose, labiau atskiria, nei įtraukia, yra labiau abejotinas nei sutelkiantis, politizuotas nei paremtas visos populiacijos dalims priimtinomis ir bendromis pamatinėmis normomis“.

Prieštaravimai tarptautinei ir nacionalinei teisei

Komunikate atkreipiamas dėmesys į tiesioginį prieštaravimą didžiosios tarptautinės bendruomenės dalies pripažįstamai 181 Jungtinių Tautų rezoliucijai apie žydų ir arabų valstybių sukūrimą bei Jeruzalės miesto statusą, taip pat pačiai Izraelio Nepriklausomybės deklaracijai. Rezoliucija garantavo žydų valstybės įsteigimą tuo pat metu užtikrinant pilnas čia gyvenančių arabų teises, o antrojoje patys Izraelio valstybės tėvai-steigėjai taip pat vienareikšmiškai deklaravo rūpestį visų krašto gyventojų gėriu, visų socialinių ir politinių teisių lygybe, nepriklausomai nuo religijos, kilmės ar lyties. Galiausiai, prieštaraujama ir kitam pamatiniam įstatymui, priimtam 1995 metais, apie „žmogišką orumą ir laisvę“. Ten, kur diskriminacija, ten nėra orumo.

Jeruzalės lotynų patriarchato vertinimu, liepos 19 dieną priimtas įstatymas sako, jog žydų teisės ir arabų teisės nėra vienodos, atsisako pripažinti pastarųjų egzistenciją.

Laikas išreikšti nepritarimą

„Nepakanka turėti ir užtikrinti individualias teises. Kiekviena valstybė, kurioje gyvena didelės mažumos, turėtų pripažinti šių mažumų kolektyvines teises, užtikrinti jų kolektyvinės tapatybės teises, apimant religines, etnines ir socialines tradicijas. Izraelio piliečiai krikščionys šio įstatymo atžvilgiu dalinasi tuo pačiu susirūpinimu, kaip ir kiekviena kita ne žydų bendruomenė. Jie kreipiasi į visus tuos, kurie Izraelio valstybėje dar tiki pamatine visų tos pačios tautos piliečių lygybe, kad išreikštų savo nepritarimą šiam įstatymui ir šios šalies ateičiai iš jo kylantiems pavojams“, ragina ir drąsina Jeruzalės lotynų patriarchatas. (RK / Vatican News)

2018 liepos 31, 15:53