Beta versija

Cerca

Vatican News
Popiežiaus audiencija Raudonojo Kryžiaus savanoriams (2018 sausio 27 d.) Popiežiaus audiencija Raudonojo Kryžiaus savanoriams (2018 sausio 27 d.)  (AFP or licensors)

Ką minime Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio dieną?

Raudonojo kryžiaus organizacjos steigėjo Henry Dunant, krikščionio kalvinisto, gyvas tikėjimas motyvavo veikti ir sukurti tai, kas tapo visos žmonijos paveldu.

Romanas Kazakevičius - Vatikanas

Gegužės 8 diena buvo skirta plačiausiam pasaulyje humanitariniam tinklui, kurį sudaro Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio federacijos, vienijančios daugybę nacionalinių organizacijų.

2017 metais šiam tinklui buvo skirta Nobelio taikos premija. Tai buvo ketvirtasis Nobelio premijos komiteto skirtas pripažinimas Raudonojo Kryžiaus organizacijai, kuri nuo savo įsteigimo, 1863 metais, patyrė įvairias raidos stadijas. Prie keturių Nobelio nominacijų reikia pridėti ir penktąjį apdovanojimą, kuris iš tiesų istoriškai yra pati pirmoji Nobelio taikos premija: 1901 metais ji buvo skirta Raudonojo Kryžiaus steigėjui Henry Dunant’ui (1828 - 1910).

Jo asmenybės ir jo veiklos pažinimas išlieka pamatiniais, norint suprasti Raudonojo Kryžiaus misiją. Henry Dunant, šveicaras iš Ženevos, siekė gauti verslo užsakymų ir privilegijų iš Napoleono III, todėl 1859 metais atsidūrė šiaurės Italijoje.

„Solferino samarietis“

Čia Napoleono III kariuomenė prisijungė prie sąjungininkų iš Pjemonto. Birželio 24 dieną įvyko jų dešimt valandų trukęs Solferino mūšis su austrų-vengrų imperijos kariuomene. Bendras mūšyje dalyvavusių žmonių skaičius vertinamas beveik 300 000. Žuvusių ir sužeistųjų buvo dešimtys tūkstančių. Nors aiškaus laimėtojo nebuvo, austrų pajėgos atsitraukė.

1862 metais Henry Dunant išspausdino „Atsiminimus apie Solferiną“. Šie atsiminimai buvo skirti ne imperatorių ir generolų šlovei, tačiau baisiam vaizdui, kuris liko po mūšio: negyvų žmonių ir arklių kūnais nusėtas laukas, kupinas vis dar gyvų kareivių dejavimo, riksmų, šauksmų. Henry Dunant’ui prireikė daugiau nei šimto puslapių papasakoti tai, ką matė tomis dienomis, nupiešiant regėtą dramą per konkrečių žmonių veidus, vardus, istorijas. Šis jo aprašymas palietė daugybę sąžinių, neprarado savo įtaigumo ir šiandien.

Viena iš pagrindinių pasakojimo gijų yra iliustracija apie mirties ir kančios tragediją ne vien per mūšį, bet ir po jo: daugybė kareivių mirė dieną ar kelias dienas po susirėmimų ne todėl, kad būtų nepagydomai sužeisti, o iš troškulio, iš bado, nuo infekcijų ten, kur buvo parkritę. Tai matydamas Henry Dunant pradėjo organizuoti pagalbą: padedamas vietinių miestelių moterų ir vienuolynų, kelių kareivių savanorių, kelių žmonių, kurie dėl įvairių aplinkybių atsidūrė greta mūšio lauko, jis gabeno vandenį, maistą, tvarsčius sužeistiesiems, prašė išlaisvinti nelaisvėn paimtus medikus, kad šie galėtų atlikti chirurgines operacijas – dažniausiai galūnių amputacijas.  

Žmogiškas ir krikščioniškas paveldas

Paskutiniuose atsiminimų puslapiuose Henry Dunant rašo, kad visa tai galėtų būti „humaniškiau ir krikščioniškiau“, jei savanorių pastangos būtų organizuotos ir jei kariaujančios pusės pripažintų jų neutralumą. Tai buvo išgirsta. 1863 metais buvo įsteigtas pirmasis Raudonojo Kryžiaus komitetas, o 1864 dvylika tuometinių Europos vyriausybių ir valdovų pasirašė pirmąją Ženevos konvenciją, kuri tapo kertiniu tarptautinės humanitarinės teisės akmeniu. Šiandien galima konstatuoti, kad Henry Dunant‘o ir jo kelių pirmųjų bendražygių iniciatyva išaugo iki milijonus savanorių turinčios organizacijos beveik visose pasaulio šalyse, kuri išgelbėjo ir tebegelbėja milijonų žmonių gyvybę ir sveikatą.

Galima pridurti, kad Henry Dunant buvo veiklus krikščionis kalvinistas, aktyviai jaunystėje dalyvavęs protestantų bendruomenių atgimime. Yra taip pat žinoma jo kritika, gyvenimo gale, sustabarėjusioms krikščionybės institucijoms, tačiau jo gyvas tikėjimas motyvavo veikti ir sukurti tai, kas tapo visos žmonijos paveldu. Vienas iš Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio federacijos pagrindinių veiklos principų yra neutralumas. Tačiau Raudonojo Kryžiaus steigėjų ir daugybės savanorių – tikinčių ir netikinčių – motyvacija ir ryžtas nėra „neutralūs“. Jų centre yra žmogaus orumas ir vertė. Tarptautinė Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio diena dar kartą primena tokią nuostatą.

2018 gegužės 08, 14:59