Beta versija

Cerca

VaticanNews
Induizmas tampa ir politine religija Induizmas tampa ir politine religija  (AFP or licensors)

Indijos jėzuitas: ar hindutva padarys šalį didžia?

Nepaisant visų ydų ir trūkumų, indiška demokratija leido pagerinti visų, bent truputį, žmonių gyvenimus, ekonomiškai ir politiškai. Indija tikrai yra laisvės, įvairovės, sugyvenimo pavyzdys.

Romanas Kazakevičius - Vatikanas

Indijos konglomerate Bombėjuje gyvenantis jėzuitas Myron Pereira klausia – ar tikrai induistiškas nacionalizmas („Hindutva, hindi, Hindustanas“) šalį padarys didžia? Jo samprotavimus paskelbė Azijos katalikų ir kitų krikščionių bendruomenių gyvenimą aprašančios žinių agentūros „EDA“ ir „UCAnews“.

Jis atkreipia dėmesį į pastarųjų kelerių metų retorinę tendenciją Indijoje, kuria stengiamasi prilygti kitų tautų „didžiavalstybiškumui“. Pavyzdžiui, galima atsiminti, kad Kinija kažkada save vadino „Vidurio imperija“, galvoje turint ne geografinę poziciją tarp kaimynų, o tarp žemės ir dangaus. Savo klestėjimo viršūnėje britų imperija, aprašydama savo valdas, sakydavo, kad „saulė jose nenusileidžia“. Maskva pasivadino „trečiąja Roma“, skelbdamasi Romos ir Konstantinopolio imperijų paveldėtoja.

Kuo Indija didi?

O su nacionalistinės induistinės partijos stiprėjimu visuomenėje ir valdžioje įsigali ir „Akhand Bharat – didžios nedalomos Indijos“ vizija. Tokia ji buvusi praeityje, tokią reikia sukurti dabar, kad ji užimtų „savo išskirtinę ir teisėtą vietą“ pasaulyje. Arba, kaip rašo vienas akademikas, Aparna Pande, būtų „švyturys pasaulio civilizacijai“.

Viena iš priežasčių tokiai anksčiau neegzistavusiai nuostatai, rašo jėzuitas, yra Rashtriya Swayamsevak Sangh (RSS) judėjimas, kuris nuosekliai skleidžia induistinio pobūdžio nacionalizmą. Tai didžiulė organizacija, turinti 60 000 skyrių, milijonus narių, dešimtis dukterinių organizacijų. Jos idėjų paveikti ar suformuoti aukšto rango politikai šiuo metu vyrauja 21 Indijos valstijoje iš 29. Rashtriya Swayamsevak Sangh judėjimas smarkiai, paspausdamas arba paviliodamas, įtakoja dabartinį ugdymą, menus, kultūrą ir patį Indijos būdą save suvokti.

Tačiau kuo gali pasigirti tiek, kurie sako, kad „mes tai padarėme pirmiau už visą pasaulį ir geriau už visą pasaulį“? – klausia jėzuitas Myron Pereira. Koks yra indiškas indėlis į pasaulinę civilizaciją? Ko ji išmokė kitus? Kalbant apie istoriją, Indija neabejotinai daug pasiekė tiksliųjų mokslų, metalurgijos ir medicinos srityse. Istorinės – kultūrinės studijos aiškiai parodė loginio samprotavimo tradiciją Indijoje.

Tačiau ko Indija išmokė šiuolaikinį pasaulį, koks jo indėlis į modernią civilizaciją? Viena galima tvirtai pasakyti: nėra pasaulyje kitos tokio dydžio, tokio sudėtingumo, tokios įvairovės demokratinės valstybės.

Kai po dviejų šimtų metų pavaldumo britams Indija paskelbė nepriklausomybę 1947 metais, ji buvo pasibaisėtinai nuskurdinta ir neraštinga. Nepaisant visų ydų ir trūkumų, indiška demokratija leido pagerinti visų, bent truputį, žmonių gyvenimus, ekonomiškai ir politiškai. Indija tikrai yra laisvės, įvairovės, sugyvenimo pavyzdys. 

Didybė rizikuoja virsti oligarchija

Tačiau būtent prieš tai stoja induistiškas nacionalizmas, hindutva – jo kova už Indijos didingumą pasireiškia kalbiškai, kultūriškai, religiškai suvienodinto krašto siekimu ir kūrimu. O tikrovėje, perspėja jėzuitas, tai reiškia naujos „grynųjų“ induistų kastos, sudarytos iš saujos turtingų ir galingų žmonių, susiformavimą ir valdžią: to užuomazgos jau regimos, etninių ir religinių mažumų sąskaita – musulmonų, krikščionių, neliečiamųjų kąstų. Šios saujos žmonių remiama ideologija, perspėja jėzuitas, necituoja tų istorinių Indijos rašytojų ir poetų, kurie mėgavosi savo krašto kultūriniu spalvingumo, tačiau tokius autorius, kurių mintys artimesnės toms, kurios pagimdė totalitarines ideologijas Europoje.

Hindutva prieštarauja gilioms Indijos civilizacijos tradicijoms ir kultūrai, ji nekuria tikros tautos ir kuo greičiau tai bus suprasta, tuo geriau – taip pat ir laisvei.

2018 gegužės 07, 14:43