Civilių apsauga: ne svertas kare ar derybose, o teisė

Nors tarptautinėje humanitarinėje teisėje yra nustatyta civilių ir sužeistųjų apsauga, galima konstatuoti, jog pavojai civiliams ginkluotuose konfliktuose niekad nebuvo tokie dideli, kaip šiandien. Reguliariai tenka klausyti liudijimų apie tai, kokiais brutaliais, barbariškais būdais į taikomasi į civilius ir civilinę infrastruktūrą. Tokios atakos yra planuojamos iš anksto kaip karo taktika, pastebėjo Šventojo Sosto Jungtinių Tautų Organizacijoje Niujorke delegacijos vadovas arkivyskupas Bernardito Auza.

Atsižvelgiant į žiaurumus Sirijoje, atokiuose Borno valstijos Nigerijoje kaimeliuose, Pietų Sudane ir Jemene siautėjantį badą ir badmiriavimą, tyčines atakas prieš nekaltus civilius daugelyje pasaulio  dalių, teisingai kalbama, pasak arkivyskupo Auza, apie „globalią saugumo krizę“. Kančių, kurių iš tiesų būtų galima išvengti, lygis ir apimtys yra netoleruotini. Daugiau nei 20 milijonų civilių turi gyventi ginkluotų konfliktų kontekste, daugiau nei 1,4 milijono nepilnamečių yra ant bado slenksčio, citavo Vatikano diplomatas paskutiniuosius vertinimus. Tuo tarpu globalus atsakas į šią civilių kančią visai neadekvatus.

Pamatinės sveikatos paslaugos, kurios apima ligonines ir medicininio personalo darbą, atlieka esminį vaidmenį ne vien užtikrinant sveikatą, bet ir maitinant viltį bei pasitikėjimą konfliktų metu. Bet kokia ataka prieš mokyklas, ligonines ir jų personalą sutrypia ištisų bendruomenių teisę į gyvybę, sveikatą ir švietimą. Būtina pasmerkti tokius nusižengimus, ne vien įvykdytus nevalstybinių, bet ir valstybinių pajėgų. Tai ne vien tarptautinės teisės pažeidimas, bet ir žmogiškumo išdavimas. Nebaudžiamumas už šiuos nusikaltimus turi baigtis.

Pirmas žingsnis – teisines normas ir politinės valios deklaracijas paversti paliečiamais veiksmais, apsaugant civilius, medicinos personalą, humanitarinius darbuotojus, persekiojant nusikaltėlius. Žmogiškas skurdas neturi būti aukojamas ant politinių tikslų altoriaus.