Biblijos studijas pakeitusių rankraščių atradimo jubiliejus

Romanas Kazakevičius - Vatikanas

Qumrano vietovės rankraščiai yra vienas iš didžiausių ir skvarbiusių atradimų Biblijos studijoms per pastarąjį šimtmetį. 1947 metais pirmą sykį buvo identifikuoti ir iš dykumos beduinų įsigyti rankraščiai, priklausę Qumrano bendruomenei. Savo ruožtu beduinai juos atrado dykumos uolų urvuose, netoli Negyvosios Jūros.

Suvokus rankraščių vertę buvo atlikti ir sistemingi archeologiniai kasinėjimai, nes svarbu ne vien pats rankraštis, bet ir tai, kaip ir kur jis buvo padėtas, kaip suvyniotas, kokie kiti rankraščiai gulėjo kartu su juo. Nekalbant jau apie vienus atvejus, kai beduinai rankraščius suplėšydavo į kelias dalis, kurias pardavę galėjo uždirbti daugiau, nei už vieną sveiką rankraštį ar kitus atvejus, kai rankraščiai patekdavo į rankas privačių kolekcionierių, kurie nebūtinai stengdavosi supažindinti ekspertus su jų įsigytais tekstais. Esminį archeologinį bei pirminį rankraščių klasifikavimo ir analizės darbą atliko dominikonas Roland de Veaux. Jis galėjo nuveikti ir daugiau, jei ne karas ir konfliktas tarp ką tik įkurtos Izraelio valstybės ir jos kaimynių, ilgiems metams sutrukdęs tiek archeologinius tyrinėjimus, tiek priėjimą prie rankraščių skirtingose vietose.

Dar ne viskas ištirta

Paminint „Qumrano rankraščius“ šiandien nusakoma maždaug 950 identifikuotų rankraščių visuma. Tik mažuma rankraščių išliko sveiki ar beveik sveiki. Dauguma yra praradę dideles dalis, kartais iš jų liko tik pergamento skiautė su keliomis eilutėmis.

Per keliasdešimt metų dauguma svarbiausių rankraščių buvo išleisti kartu su komentarais ir vertimais, tačiau dar ne visi. Dar guli ne viena dėžė rankraščių likučių, kurie nėra tyrinėti, tai didelis ir kruopštus darbas. Kita vertus, šį darbą nepaprastai palengvino šiuolaikinės technologijos, skaitmeninės duomenų bazės, kurios leidžia daug greičiau atrasti ryšius tarp naujo teksto ir kitų, jau žinomų eilučių. Naujos technologijos svarbios ir kitu klausimu. Nemažai rankraščių jau nebėra įskaitomi žmogaus akiai. Tačiau naudojant pirmiausia kosminiams tyrimams sukurtas technologijas, kai kuriuos iš jų jau galima iššifruoti. Toks bus ateinančio dešimtmečio uždavinys: svarbiausių atradimų laikas, ko gero, jau baigėsi, nors negalima atmesti galimybės, kad privačių kolekcionierių rankose yra nežinomų vertingų tekstų. Tačiau pagrindinis uždavinys yra pažinti ir supažinti kitus su turima medžiaga. 

Qumrano religinė bendruomenė, gyvavusi nuo antrojo amžiaus prieš Kristų iki pirmojo amžiaus po Kristaus laikotarpiu, sukaupė įvairius tekstus: nuo sukurtų specialiai jai pačiai iki tų, kurie cirkuliavo visame krašte. Didelė dalis tekstų susijusi su Biblija, su Senuoju Testamentu. Tačiau esminės svarbos ir kiti tekstai – himnai, nurodymai gyvenimui, išmintingi pamąstymai, filosofinio, etinio ir kosmologinio pobūdžio pastabos – suteikę anksčiau neturėtų žinių apie platesnį kontekstą ir konkretų gyvenimą laikotarpiu, kuris iš dalies sutampa su Jėzaus pamokslavimu ir pirmais krikščionybės gyvavimo dešimtmečiais.

Qumrano raštai ir pirmieji krikščionys

Qumrano tekstuose nėra kalbama apie Jėzų Kristų, nors pirmąjį dešimtmetį po jų atradimo buvo iškelta daug skambių interpretacijų, šiandien jau atmestų. Tačiau tyrinėtojai sutaria, kad kai kurios eilutės iš Evangelijų pagal Joną ir Luką naudoja panašias idėjas ar analogiškus išsireiškimus tiems, kurie buvo atrasti Qumrano bendruomenės raštuose. Galbūt tos idėjos buvo paplitusios ne vien Qumrano bendruomenės tarpe, galbūt kažkas iš Jėzaus mokinių turėjo sąlytį su ja.

Apžvelgti septyniasdešimties metų studijoms nuo pirmųjų Qumrano rankraščių atradimo ir publikavimo Jeruzalėje balandžio paskutinėmis ir gegužės pirmomis dienomis buvo surengta biblinių studijų konferencija. Jos programa plati ir įvairi, tačiau galima atkreipti dėmesį į du naujus punktus: viena, tai vienuoliktuoju numeriu pažymėtos grotos ir jos radinių sisteminga analizė, antra, Jono Krikštytojo figūros sugretinimas su pranašiško, mesijinio ir eschatologinio pobūdžio eilutėmis Qumrano raštuose.