Jeruzalės lotynų patriarchas atidarė „Sekminių salę“
Galima pridurti, kad Popiežiškasis Dievo Motinos institutas Jeruzalėje yra ne, kaip būtų galima pagalvoti, akademinė institucija, bet didelis tarptautinis piligrimų centras, įsteigtas vienos prancūzų vienuolijos 1882 metais. XX amžiaus viduryje dėl sunkių krašto istorijos momentų jis buvo uždarytas, 1972 metais perduotas Šventojo Sosto žinion, o po restauracijos vėl yra atviras visų konfesijų piligrimams. Tai viena iš katalikų bendruomenei svarbių vietų, kurią Jeruzalėje aplanko popiežiai – čia pabuvojo Benediktas XVI ir Pranciškus.
Sekminių Mišias patriarchas P. Pizzaballa aukojo Jeruzalės Švč. M. Marijos Užmigimo benediktinų abatijoje. Homilijoje komentuodamas Apaštalų darbų knygoje aprašytą Šventosios Dvasios nužengimą ant iš įvairiausių tautų kilusių mokinių, pradėjusių kartu šlovinti Dievą, kardinolas pažymėjo, kad Dvasios darbas yra bendrystė ir brolybė. Dvasia išsprendžia nesutarimus ir padaro įmanomą vienybę. Viena iš Dvasios dovanų yra atleidimas.
„Vienybė, įvairovė, bendrystė, ryšiai, dalijimasis, savęs dovanojimas, meilė, taika... Tai žodžiai, kurie skamba per Sekmines, kai kalbame apie Šventosios Dvasios dovanojimą ir Bažnyčios gimimą. Bet jie atrodo labai tolimi tam, ką šiuo metu išgyvename. Atrodo, kad viskas kalba apie visiškai priešingus dalykus. Girdime žodžius apie neapykantą, nepasitikėjimą, panieką ir susiskaldymą, taip pat apie nesupratimą, patiriame apleistumo ir vienatvės jausmą. Daugelis pyksta ant Dievo, tarsi jis būtų už visa tai atsakingas. Gazos ruožo tragedija tapo tarsi įvaizdžiu, simboliu šios dramos, kuri ištiko visą Šventąją Žemę“, – pridūrė Jeruzalės ganytojas.
Šiame kontekste krikščionys, pasak jo, turi rinktis – tai nėra naivus idealizmas ar užsimerkimas prieš blogį – ar leisti būti vedamiems Jėzaus dovanotos Dvasios ir dalytis jos gyvenimu, kurį jau turi savyje, gyventi kaip Dievo vaikams ar gyventi vien pagal kūną ir likti, kaip pirmasis Adomas, iš žemės dulkių nulipdytais kūriniais. (RK / Vatican News)
