Beatifikacija Barselonoje. Palaimintaisiais paskelbti du kankiniai
Kunigas Kajetonas (Cayetano Clausellas Ballvé) ir šeimos tėvas Antanas (Antonio Tort Reixachs) pripažinti Bažnyčios kankiniais todėl, kad 1936 m. buvo nužudyti ir, nors suvokė antireliginio persekiojimo pavojų jų gyvybei, nepabūgo Ispanijoje nuo 1931 m. iki 1939 m. vykusių neramumų, ypač Respublikos milicijos pareigūnų smurto prieš visa, kas susiję su Bažnyčia ir tikėjimu.
Abu kankinius palaimintaisiais paskelbė šeštadienio, lapkričio 23-iosios, priešpietį beatifikacijos Mišioms vadovavęs kardinolas iš Romos Marcello Semeraro. Apeigos surengtos Barselonoje, nes abu kankiniai kilę iš Barselonos arkivyskupijos ir nužudyti jos teritorijoje.
1863 m. gimęs pal. kun. Kajetonas beveik penkis dešimtmečius vykdė kunigišką tarnystę, du paskutinius gyvenimo dešimtmečius buvo senelių prieglaudos kapelionas, tačiau kai paaiškėjo, kad ir jo gyvybei gresia pavojus, atsisakė trauktis. 1936 m. rugpjūčio 14 d. milicininkų suimtas ir išvežtas buvo nušautas kitos dienos rytą, išaušus Žolinės, Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų iškilmės, dienai.
Palaimintasis Antanas buvo su sutuoktine Marija Juzefa užaugintų vienuolikos vaikų tėvas, gimęs 1895 m. netoli Barselonos, pamaldus, atidus stokojančiųjų poreikiams tikintysis. Antanas savo namuose globojo vienuolius, nors žinojo, kad dėl to pavojus gresia visai šeimai. 1936 m. gruodžio 1 d. jį išsivedė milicijos kariai, palikę nusiaubtus ir apiplėštus namus, išniekinę visus religinius atvaizdus. Nusivedę į kalėjimu paverstą buvusį Šv. Elijo vienuolyną kankino, žemino ir gruodžio 3 d. naktį sušaudė netoliese esančiose kapinėse.
Kardinolas M. Semeraro, Šventųjų skelbimo dikasterijos prefektas, beatifikacijos homilijoje atkreipė dėmesį į Mišių skaitinio iš Apreiškimo Jonui (Apr 7) pasakojimą apie laikų pabaigą, kuriame Dievo Žodis rodo į milžinišką minią, šaukiančią skambiu balsu: „Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!" Pasak kardinolo, šiandien mes šioje minioje galime pamatyti abu naujus palaimintuosius.
Romos kurijos prefektas priminė, kad kankinystės dekrete popiežius abu kankinius palygino su geruoju samariečiu, kuriame atpažįstame patį Jėzų. Abu nauji palaimintieji Jėzaus pavyzdžiu liudijo ypatingą meilę vargstantiems ir stokojantiems. Jie išliko ištikimi meilės liudijimui net tada, kai iškilo pavojus gyvybei. Vedamas sušaudyti palaimintasis Kajetonas meldėsi šlovinimo giesmės „Te Deum" žodžiais: „Tu vienas esi mūsų viltis". Palaimintasis Antanas, norėdamas apsaugoti Eucharistiją nuo išniekinimo, atėmė iš milicininkų jų pavogtą liturginį indą su konsekruotais komunikantais, išdalijo kartu esantiems, tarp kitų ir penkerių metų savo sūnui, kuriam pasakė: „Iš tavęs atima tavo žemiškąjį tėvą, o aš tave pavedu dangiškajam Tėvui".
Palaimintieji Kajetonas ir Antanas sekė Jėzumi, kuris sako mums, visų pirma savo mokiniams, bet ir visiems kitiems, kad mūsų gyvenimas vaisingas tik kai dovanojame savo meilę. Jie ėjo ne savo pačių keliu, bet sekė Jėzaus pėdomis. Ir kankinystė jiems buvo sekimas Jėzumi. Abu pasikliovė Dievu, sutikdami, kad jis jiems parodytų kelią, ir abu juo ėjo: vienas pasirinko kunigišką tarnystę, kitas – sutuoktinio ir tėvo misiją. Abu pasirinktą kelią apgaubė meilės artimui šiluma. Galop abu sutiko būti pasmerkti kaip Jėzus – paaukojo gyvybę už kitus. Naujų palaimintųjų pavyzdys ir užtarimas tepadeda ir mums eiti Jėzaus pramintu keliu, paliekant jam spręsti už mus, žinant, kad bet kuriuo atveju tai bus meilės kelias, visus mus vedantis į Tėvo namus, pažymėjo homilijoje kardinolas M. Semeraro. (SAK / Vatican News)
