Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (spalio 8 d.)
Paskutinėmis rugsėjo dienomis Vilniuje lankėsi Kyjivo–Haličo Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčios didysis arkivyskupas Sviatoslavas Ševčukas. Jis dalyvavo šv. Juozapato Kuncevičiaus 400-osioms kankinystės ir šventumo metinėms skirtos tarptautinės parodos „Tegul visi bus viena“ atidaryme Bažnytinio paveldo muziejuje. „Mažosios studijos“ redaktorė Rūta Tumėnaitė ukrainiečių arkivyskupą kalbino laidoje „Kultūra ir religija“, o pokalbio išrašą vėliau paskelbė bernardinai.lt. Atsakydamas į klausimą apie šventojo Juozapato gyvenimo aktualumą, Sviatoslavas Ševčiukas pabrėžė šventojo paliudytą vienybės reikšmę, tokią svarbią krikščionims visais laikais. „Šiandien mes dažniau vertiname įvairovę negu vienybę. Vienybė šiandien labai dažnai nebelaikoma vertybe, tačiau Bažnyčios vienybė, krikščionių vienybė yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įsakymas ir troškimas. Kai Viešpats per Paskutinę vakarienę su savo mokiniais įsteigė Eucharistijos sakramentą, jis meldėsi už savo mokinių vienybę. Negana to, Vatikano II susirinkimo tėvai krikščionių vienybę suvokia kaip labai svarbų dalyką, susijusį su krikščionių patikimumu. Vienybės stoka ir Evangelijos skelbimą naujoms kartoms padaro nebe tokį patikimą.
Taigi mums reikia tos vienybės, mes jos siekiame ir meldžiame, aukojame už ją savo gyvybę. Ukrainos Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčiai Juozapato asmenybės ir jo šventumo žinia yra ypatinga ir labai svarbi, nes jis savo krauju užantspaudavo vienybę ir bendrystę tarp Kyjivo Bažnyčios, kuri priklauso bizantiškajai tradicijai, ir šv. Petro įpėdinio, kuris yra lotyniškosios tradicijos vadovas krikščioniškame pasaulyje. Ši vienybė yra Bažnyčios katalikiškumo, kitaip tariant – visuotinumo, išraiška. Žmonės dažnai mano, kad būti kataliku reiškia priklausyti lotyniškajai tradicijai. Bet taip nėra, nes Kristaus Bažnyčia – tai skirtingų krikščioniškų tradicijų vienybė,“ – interviu „Mažajai studijai“ kalbėjo Kyjivo–Haličo Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčios didysis arkivyskupas Sviatoslavas Ševčukas.
Spalio 3 dieną dienraštis bernardinai.lt sugrįžo prie diskusijų apie deramą Komunijos priėmimo būdą. Gabrielius E. Klimenka savo straipsnį „Komunija į rankas, arba Kai Eucharistija tampa karo priežastimi“ pradeda keliomis pastabomis apie diskusijų šia tema kultūrą:
„Kiek tenka pastebėti, paprastai diskusijose apie Komunijos priėmimo būdus aršiausi yra tie, kurie mano, jog vienintelis ir pats teisingiausias būdas yra priimti Komuniją į burną. Jis laikomas sakralesniu ir leidžiančiu jausti pasididžiavimą, kad darai kažką geriau nei kiti Bažnyčios nariai. Burnos būdo šalininkai yra linkę smerkti tuos, kurie Komuniją prima kitaip. Jei su burnos būdo šalininkais bandoma diskutuoti, tuomet bandantysis išgirsta visą aibę emocijomis grįstų argumentų: nepagarbu, nusakralinta, tavo rankos nevertos liesti Kristaus Kūną ir panašiai <...>. Palaikantieji priėmimo į rankas būdą paprastai laikosi nuosaikesnės pozicijos ir nemato bėdos, jei egzistuos du būdai priimti Komuniją. Dėmesio: jie paprastai negina kurio nors konkretaus būdo, bet mano, kad abu yra vienodai geri. Toks požiūris rodo polinkį į dialogą ir, manau, šiuo atveju yra pati teisingiausia pozicija.“
Greta Bažnyčios istorijos faktų, teologinių argumentų straipsnio autoriui nemažiau svarbus yra būtent diskusijos tonas: „Kad ir kaip būtų, pyktis, rietenos ir oponentų įžeidinėjimas man visada uždega raudoną signalą – kažkas čia negerai! Ir nereikia sakyti, kad tai šventas pyktis. „Šventas pyktis“ yra oksimoronas ir natūraliomis sąlygomis neegzistuoja, tad, kai asmeninis požiūris aršiai ir piktai ginamas, man natūraliai kyla atmetimo reakcija. Jei kas nors bando net ir geriausius dalykus skelbti su pykčiu, pagieža ar žemindamas, sunku patikėti idėja. Ir, manau, ne man vienam,“ – rašo Gabrielius E. Klimenka.
Tą pačią dieną bernardinai.lt paskelbė ir dar vieną diskusinį straipsnį „Ar mąstysime gimtąja kalba, ar ją vien vartosime?“ Komentaro autorė Irena Eglė Laumenskaitė čia aptaria daug opių lietuvių kalbos politikos aktualijų, kelia svarbių klausimų dėl lietuvių kalbos ateities, jos vartosenos tiek bažnytinėje aplinkoje, tiek apskritai kasdienybėje. O baigdama straipsnį ji kviečia permąstyti ir nuo kalbos neatsiejamą lietuvių tapatybės klausimą, primindama prieš penkerius metus Lietuvoje nuskambėjusį popiežiaus Pranciškaus paraginimą: „Mes tikrai nesupratome popiežiaus Pranciškaus mums sakytų kalbų, nes ir tauta kaip etnosas, ir nacija buvo verčiami vien žodžiu tauta. Tad manėme, kad jis visur kalbėjo vien apie lietuvius kaip tautą. Bet ar šiandien Lietuva galėtų tapti jungiančiu tiltu tarp Vakarų ir Rytų, jei ji būtų vien lietuviška? Ar Lietuvos kultūra tėra vien mūsų piliakalniai, Rasos šventės laužai, dūminės pirkios su šiaudiniais stogais bei kitais etnografinių muziejų atributais? Be baltojo baroko, italų sukurto tik čia, be iš kitur perimtų veiksmingų būdų ūkiui vystyti, be Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų ir miestelių žydų, buvusių bankininkais, pirmųjų fabrikų valdytojais ir kitokių verslų pradininkais, ar būtume mes viso to išmokę? O kaip mus pasiekė kiti atradimai ir menai, kuriuos mes perėmėme per kaimynus (Lenkiją, o kai ką ir per Rusiją) ir skleidėme pas mus? Ši daugiatautė Lietuva ir buvo kitiems pavyzdžiu, kaip mokytis drauge gyventi ir sugyventi – juk apie tai kalbėjo popiežius, kreipdamasis į mus kaip naciją,“ – rašo Irena Eglė Laumenskaitė dienraštyje bernardinai.lt.
Giedrius Tamaševičius
