Dvidešimtasis eilinis sekmadienis

Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį. Ir štai iš ano krašto atėjo viena moteris kanaanietė ir šaukė: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ Bet Jėzus neatsiliepė. Tuomet priėjo mokiniai ir ėmė jį prašyti: „Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos šaukdama!“ Jėzus tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“. Tada moteris pribėgusi puolė ant žemės, maldaudama: „Viešpatie, padėk man!“ Jis atsakė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“. O ji sako: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo“. Tuomet Jėzus tarė jai: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai“. Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko. (Mt 15, 21–28)

DIEVAS, KURIS TYLI

Kaip manome? Ar mums neatrodo, kad šiandien evangelisto Mato mums pristatomas Jėzus yra pernelyg grubus? Jis, kaip ir Jo amžininkai, mano, kad nežydai yra „šunys“… Juk tai gryniausias rasizmas?!

Tikrai ne…

Kaip ir kitose panašiose Evangelijos vietose, Jėzus ketina pamokyti savo klausytojus, nes Evangelija – tai  nuolatinis kvietimas atsiversti geriesiems, „šventiesiems“, tiems, kurie mano, jog jiems savaime yra užtikrinta dangaus karalystė. Evangelija yra išganymas, skirtas visiems, bet ypač tiems, kurie visada jautėsi neverti ir atstumti.

Mūsų ištraukos herojė iš tiesų yra vargšė moteris, pagonė, nutolusi nuo Dievo, netyra, kurios vienintelė stiprioji savybė yra tai, kad ji supranta savo situaciją, priimdama save tokią, kokia yra. Kaip tik todėl ji sutinka būti lyginama su šunimi, Biblijoje laikomu nešvariu gyvūnu.

Pasakojimo pradžia kategoriška: kanaanietė prieina prie Jėzaus reikalaudama pagydyti jos dukterį. Jai nerūpi, kas iš tiesų yra Jėzus, ji nėra jo mokinė, ji nori tik budinčio guru stebuklo. Ji jau išbandė viską, tai kodėl gi neišbandžius ir religijos?

Bet Mokytojas net nesikalba su ja, ir Jo griežtas požiūris priverčia moterį pakeisti kalbos stilių.

Kai kuriuos tikinčiuosius toks Jėzaus elgesys trikdo. Jiems atrodo, jog būtų gražiau, jei Jėzus iš karto ją priimtų, išklausytų ją, kaip ir visus, kad būtų jai geras, – taip, kaip mes visuomet reikalaujame iš vyskupų ir kunigų. Bet Viešpats to nedaro.

Šia prasme mes visi galėtume pasimokyti iš Jėzaus. Kai kas nors iš mūsų turi vienokią ar kitokią problemą, labai dažnai stengiamės padėti ją išspręsti. Būna, jog mums pasiseka, bet anaiptol ne visuomet…

Taip atsitinka, nes kartais žmonės nenori gydytis, nenori keistis, jie tik nori nustoti kentėti. Įsikišdami į jų rūpesčius nuo pat pradžios, mes darome tai, ką turėtų daryti patys žmonės. Tai šiek tiek panašu į tėvus, kurie atlieka savo vaiko namų darbus… Neužtenka tik norėti pasikeisti, išsivaduoti iš tam tikrų situacijų, turėti gerų ketinimų…

Jei Jėzus būtų iš karto pritaręs moters norams, ar ši būtų parpuolusi prieš Viešpatį? Ar ji būtų visa širdimi troškusi pagydymo? Trumpai tariant, ar ji būtų pasiryžusi padaryti bet ką, kad tik pagytų jos duktė?

Kalbėdamas kanaanietei apie šunims metamą duoną Viešpats labai aiškiai įvardija suprantąs, kad jai nerūpi Dievas, Jo Žodis, bet ji nori tik stebuklo.

Kiek kartų esame susidūrę su tokiu požiūriu!

Žmonės gyvena, sąlyginai priklausydami krikščionybei… Tiesa, per Velykas ir Kalėdas jie pasijunta krikščionimis, tačiau Bažnyčią ir bendruomenę laiko savotiška nereikalinga komplikacija tiems, kurie, jų nuomone, turi per daug laiko. Tik kai kas nors nutinka: liga, netikėta mirtis, jie, rėkdami, reikalaudami, grasindami, kreipiasi į Dievą, kurį nuolat ignoruoja.  Kai gyvenimas kokiu nors būdu pareikalauja atsiskaityti, atsiranda viskas: uždegamos žvakės, padaugėja pamaldų, daromi įžadai…

Bet Dievas tyli…

Kaip būtume reagavę kanaanietės moters vietoje?

Tikriausiai mūsų laikų žmogus būtų įsižeidęs ir išėjęs, skendėdamas savo liūdesyje, prakeikęs Dievą ir Jo nesidomėjimą, visiems laikams užverdamas tikėjimo duris.

Kanaanietė moteris to nepadarė.  Ji susimąstė. Nustūmusi į šalį savo savimeilę ji išpažįsta: „Tu teisus, Viešpatie, aš ateinu pas Tave tik dabar, kai man reikia. Bet prašau, padaryk ką nors“...

Ko gero, tada Viešpats nusišypsojo: „Teisingas atsakymas, šį kartą tavo tikėjimas daro stebuklus“.

Evangelijoje mūsų regimas Jėzus buvo lankstus ir atviras žmogus, kuris, jei reikėdavo keisti nuomonę, ją ir keisdavo.

Kitaip yra su tais, kurie visuomet atkakliai laikosi savo pozicijos ir niekada nemėgina net pagalvoti, kad viskas gali būti kitaip, kad laikai keičiasi, kad keičiasi žmonės ir nuomonės. Tie, kurie niekada nesikeičia, gyvena paviršiuje. Tas, kuris visada lieka toks pat, jau yra senas. Tas, kuris visada lieka toks pat, mano, kad ši egzistencija yra iš anksto nulemta.

Augti – tai leisti sau mesti iššūkį. Tas, kuris keičiasi, visada yra jaunas. Tas, kuris keičiasi, niekada nenuobodžiaus.

Aišku viena: tas, kuris jus glosto, ne visada jus myli, ir tas, kuris sako komplimentus, ne visada linki gero.

Kartais – ir tai įrodo šiandienos Evangelija – net antausis mus kviečia į tiesą.

Dievo tyla kartais yra skirta tam, kad pakviestų mus į diskusiją, pažadintų tikėjimą, paskatintų širdies atsivertimą.

Ir tik tie, kurie moka išgirsti tą tylą, iš tiesų sutinka Dievą. Dievą, kuris gelbsti…

Adolfas Grušas