Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (gegužės 28 d.)
Seimo narys Andrius Navickas savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ rašė: „Bažnyčia yra visuotinė, apaštališka, šventa nusidėjėlių bendruomenė. Taip, nusidėjėlių, kurie kartu mokosi sekti Kristumi. Aš taip pat esu kaltas, kai tik linksiu galvą ir sakau, kad „dar ne to galima atrasti parapijose“. Tačiau, prisipažįstu, mano galva, geriau, kai nusikaltimai paaiškėja, o ne yra „užglaistomi“, nors jų dvoką jaučia visi ir dažniausiai nežino, kaip reaguoti. Popiežius Pranciškus yra perspėjęs, kad ypatingai dvasininkams gresia sudėtingas susireikšminimo ir noro pajusti savo galią gundymas. Priešnuodis – ne tik malda, bet ir drąsa pripažinti klaidas ir iš tiesų rūpintis konkretaus žmogaus konkrečiomis problemomis kur kas labiau, nei savo reputacija, reitingais ar socialine įtaka.“ Įrašo autorius taip pat išsakė rūpestį dėl to, kad Bažnyčios hierarchai, ištikus panašiems skandalams, yra linkę rūpintis vien tuo, kaip suvaldyti krizę ir gelbėti savo įvaizdį. Tokiais atvejais, Andriaus Navicko įsitikinimu, deramas liudijimas būtų „tikra atjauta ir Viešpaties pakvietimas į tas žaizdas, apie kurias tapo žinoma... Žaizdos gali virsti stigmomis ir būti atpirktos ant kryžiaus, tačiau ne tada, kai jas norime ignoruoti, slėpti, kai patys tampame vinimis.“
Aurimas Juozaitis dienraštyje Bernardinai.lt skelbiamame komentare svarsto, kokio atsako ir kokių veiksmų reikalauja krizės, paaiškėjus nusikalstamiems dvasininkų veiksmams. „Pirmiausia, manau, turi reaguoti arkivyskupija ar net Vyskupų konferencija, nes tokiems atvejams turi būti taikoma nulinė tolerancija, t. y. besąlygiškas atmetimas. Nulinė tolerancija šiems atvejams reikštų ir ekskomuniką, apie kurią pastaruoju metu visai negirdime. Žinoma, kalbama apie atvejus, kai faktai yra patvirtinti, o šiuo atveju, kaip suprantu, faktai yra. Apie tai turi žinoti visi, t. y. komunikuojama turi būti nedelsiant ir plačiai.
Antra, turi būti daromi „paprasti“ dalykai: praktikuojamos dorybės, visų ir visais lygiais. Sakysite, kalbu apie abstrakciją? Visiškai ne! Dorybių ugdymas yra kaip tik labai konkretus ir todėl sunkiausias darbas. Pastaruoju metu neteko girdėti, kad būtų vedamos rekolekcijos dorybių tema. O kaip be tokių veiklų dorybės bus praktikuojamos Bažnyčioje, ir dar svarbiau, už jos ribų? Ir čia tik pradžia. Pradėjus tai daryti – taikyti nulinę toleranciją bei dorybių praktikavimo skatinimą įvairiausiomis formomis, tada paaiškėtų ir tolesni žingsniai.“
Galiausiai Aurimas Juozaitis pabrėžė gyvybiškai svarbų maldos grupių ir meditacijos mokyklų poreikį Bažnyčioje: „Kodėl malda svarbi? Neįsivaizduoju, kaip kasdien nuoširdžiai besimeldžiantis ir Dievo žodį medituojantis žmogus galėtų daryti (ar bent domėtis) pornografiniais dalykais! Nesakau, kad maldos ar krikščioniškos meditacijos „mokslai“ išspręstų šią bėdą, tačiau be maldos ir meditacijos įgūdžių bet kokios geros tikėjimo intencijos džiūsta, kol galiausiai tikėjimas nuvysta… Tad turime neužmiršti šv. Pauliaus priesako – nepaliaukite melstis!“
Gegužės 13–21 d. Kauno arkivyskupijos kunigai misionieriai – tėvai redemptoristai – drauge su Misijų mokyklos komanda dalyvavo Parapijų misijų savaitėje Elektrėnuose. Renginio sumanymą, jo dalyvius ir eigą išsamiai aprašė laikraštis „Elektrėnų žinios“. Straipsnio autorės Virginijos Jacinavičiūtės kalbintas redemptoristų vienuolis Rastislavas Dluhý teigė, kad pirmoji misijų užduotis – padėti vietinei Bažnyčiai ir bendruomenei atsigauti, atšviežinti tikėjimo džiaugsmą, padėti į bažnyčios bendruomenę sugrįžti tiems katalikams, kurie dėl įvairių priežasčių nutolo nuo Dievo. Kunigas Rastislavas priminė popiežiaus Pranciškaus žodžius, kad krikščionis, kuris sėdi ant sofos, nėra tikras krikščionis. Taigi derėtų imti pavyzdį iš dvylikos apaštalų, kurie nesėdėjo kažkur parapijoje, bet ėjo į pasaulį, visada buvo kelionėje. Kunigas Rastislavas taip pat pabrėžė esminį pasauliečių vaidmenį misijų veikloje: „Kai skelbiame Evangeliją, norime parodyti, kad Gerąją Naujieną gali skelbti ne tik kunigai, bet ir poros, dar nesusituokusieji, įvairaus amžiaus ir profesijų žmonės. Kiekvienas savo būdu išgyvena tikėjimą, o dėl tos patirties žmonės gali pamatyti visą mozaiką – kad tikėjimas yra visiems, ne tik kunigams.“
Giedrius Tamaševičius
