Paieška

Aušros Vartų Švč. Mergelė Marija Gailestingumo Motina Aušros Vartų Švč. Mergelė Marija Gailestingumo Motina 

Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (lapkričio 20 d.)

Lapkričio 12–20 d. Vilniuje vyko tradiciniai Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos atlaidai, šiemet pavadinti Salve Regina (Sveika, Karaliene).

Pastarąją savaitę Lietuvos ir pasaulio lietuvių tikinčiųjų bendruomenė neteko prelato Edmundo Putrimo. Lapkričio 15 d. Kanadoje po sunkios ligos mirė Lietuvos vyskupų konferencijos delegatas užsienio lietuvių sielovadai, Vilniaus arkivyskupijos kunigas prelatas Edmundas Putrimas. Jis buvo aktyvus Pasaulio lietuvių bendruomenės, Kanados lietuvių bendruomenės krašto valdybos narys, Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos veikėjas, plačiai žinomas Šiaurės Amerikos, Europos, Pietų Amerikos lietuvių bendruomenėse. Prelatas Edmundas Putrimas apie save yra sakęs, kad jis tarsi „gyvena su Biblija vienoje rankoje ir lėktuvo modeliu kitoje“, – susumavus kelionių laiką, kasmet apie keturis mėnesius praleisdavo lankydamas visame pasaulyje išsibarsčiusias lietuvių bendruomenes.

Prelatas Edmundas savo pašaukimą išgyveno kaip nuoširdų rūpinimąsi ne tik lietuvių bendruomenėmis, bet ir skirdamas asmenišką dėmesį kiekvienam sutiktam žmogui.  Daugelį metų užsienio lietuvių sielovados srityje darbavęsis dvasininkas yra kalbėjęs: „Norėčiau kreiptis į Lietuvoje esančius išvykusių į užsienį lietuvių artimuosius: tėvai, giminės, draugai, palaikykit ryšį su savo artimaisiais, giminėmis, draugais, gyvenančiais užsienyje, nes ir jiems yra nelengva.“ E. Putrimas ne vienus metus patarnavo ir Pietų Amerikoje kalintiems lietuviams. Paklaustas apie savo tarnystę, prelatas sakė: „Niekada nemaniau, kad teks eiti per tuos kalėjimus. Tikrai ne. Ką aš gaunu iš to? Nieko. Tik dalinu savo kunigystės dovaną. Jeigu galiu kaliniams širdyje įžiebti mažytę tikėjimo liepsnelę – tai didelis laimėjimas.“ Prelatas daug metų būrė pasaulio lietuvių bendruomenes, nepailsdamas tarnavo. „Suburti išsibarsčiusias bendruomenes – tai didelis misionieriškas iššūkis Bažnyčiai, kuri visais laikais skelbia vienybę ir susitaikymą per Jėzų Kristų“, – yra teigęs prel. E. Putrimas.

Prelato Edmundo laidotuvės vyks Toronte gruodžio 3 d.

Lapkričio 16 d. minėta Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, šventė. Lapkričio 12–20 d. Vilniuje vyko tradiciniai Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos atlaidai, šiemet pavadinti Salve Regina (Sveika, Karaliene). Tradiciškai atlaiduose meldžiamasi už Lietuvos kariuomenę, policiją, Bažnyčios karitatyvines tarnystes, šeimas, žemdirbius, amatininkus, kunigus, pašvęstojo gyvenimo narius, Lietuvos seminaristus, žiniasklaidos darbuotojus, vaikus, mokytojus, katechetus, valstybės tarnautojus, politikus, ligonius, gydytojus, slaugytojus, išeiviją, jaunimą, ateitininkus. Kasdien, išskyrus sekmadienį, aukojamos šv. Mišios užsienio kalbomis.

Nuo 1735 m. šventė pradėta minėti kasmet antrąją lapkričio savaitę. Miesto gynybinės sienos Aušros Vartuose esantis Dievo Motinos paveikslas nutapytas (spėjama) XVI a. I ketvirtyje ir nuo XVII a. garsėjo stebuklais. 1927 m. popiežius Pijus XI pašventino karūnas šiam stebuklingajam paveikslui, jam suteiktas Gailestingumo Motinos titulas. Aušros Vartai ir Dievo Motinos paveikslas, atpažįstami kiekvienam vilniečiui, tapo neatsiejama miesto dalimi ir kultūriniu riboženkliu. Šiemet atnaujintuose Aušros Vartuose atverta lobyno ekspozicija. Po trejus metus trukusių tvarkybos darbų dar labiau suspindo Aušros Vartai ir Šv. Teresės bažnyčia Vilniuje. Dabar Gailestingumo Motinos koplyčią, esančią Vilniaus miesto sienos gynybiniame bokšte, gali aplankyti ir judėjimo negalią turintys žmonės. Patekti į keltuvą galima per duris iš Aušros Vartų gatvės. Už Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos paveikslo įrengta lobyno ekspozicija, kuri pirmą kartą atveriama visuomenei, praneša Kultūros paveldo departamentas.

Pasirodė naujas žurnalo „Jėzuitai“ numeris, kuriame rašoma apie mūsų garbingumą. „Pamąstykime, kas man yra garbingumas, iš ko jo mokėmės, kaip jis pasireiškia ir ką turime mintyse, sakydami, kad žmogus yra garbingas?“ – įžanginiame ką tik pasirodžiusio žurnalo „Jėzuitai“ numerio tekste klausia vyriausiasis redaktorius t. Vidmantas Šimkūnas, SJ. Atsakymas į šį klausimą tiesiogiai ar netiesiogiai skleidžiasi daugelyje numeryje publikuojamų tekstų. Ką reiškia kvietimas į sielovados tarnystę ir kaip ji realizuojasi praktikoje, rašo Šv. Jono bažnyčios sielovados komandos narė Rūta Grigas, o apie ilgametę tarnystę toje pačioje bažnyčioje vadovaujant gospelo chorui bei apie savo dvasinę kelionę pasakoja Kristina Žaldokaitė. „Gimnazijai Šv. Kazimiero bažnyčios paunksmėje – 100 metų“ ir „Prieš 100 metų jėzuitai grįžo į Lietuvą“ – šie straipsniai skirti dviem svarbioms sukaktims, o Jūratės Micevičiūtės publikacija „5 šv. Ignaco kelio etapai: žmogaus tapsmas“ primena apie neseniai pasibaigusius jubiliejinius Šv. Ignaco metus, kurie Lietuvoje praėjo beveik nepastebimai, ir pristato netrukus tokiu pačiu pavadinimu pasirodysiančią Šv. Ignaco dvasiniam keliui skirtą savo knygą. T. Antanas Saulaitis, SJ, šiame žurnalo numeryje prisimena įdomią istorinių vėliavų atkūrimo istoriją, jam pelniusią „Kultūros riterio“ apdovanojimą.

2022 lapkričio 20, 10:00