S. Ševčukas: negailėdami jėgų pasirenkime gydyti žaizdas
„Šiandien visos mūsų Dievo tautos vardu dėkoju Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms už laisvės dovanos sugrąžinimą Chersonui, Chersono sričiai ir Mykolajivo sričiai dešiniajame Dnipro krante“, – sakė didysis arkivyskupas, neslėpdamas emocijų, kurias sužadino vaizdo įrašai apie ukrainiečius karius su džiaugsmo ašaromis ir šypsenomis pasitikusius žmones.
„Dėkojame Dievui už tai, kad vakar iš Rusijos nelaisvės buvo išleisti ir 45 Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kariai“, – sakė S. Ševčukas, pridurdamas, jog ne vienas iš jų turės išsigydyti sunkias žaizdas. Tačiau gydymo reikės ne vien jiems, bet ir visam kraštui – tai kilnus darbas, kuriam turi rengtis Bažnyčia Ukrainoje. Daugybei žmonių reikės gydančios Dievo rankos.
Kad būtų gerai pasirengta šiai gydymo misijai, labai svarbu neišleisti iš akių, jog žmogus yra nuolatos kintanti būtybė. Jei jis neauga ir nesivysto, tai smunka ir menksta. Todėl jei krikščionys nori būti šalia tų, kuriems reikia jų pagalbos, išmintingai ir veiksmingai gydyti žaizdas, jie visų pirma turi mokytis ir patys dirbti su savimi. Kas nesimoko, tas pamiršta ir tai, ką žinojo. „Kas nerenka su manimi, tas barsto“, – pažymi Viešpats (žr. Lk 11, 23). Šiuolaikinis mokslas ir technologijos padeda geriau suprasti žmogaus trapumą ir žalą žmogaus santykiams. Išmintingas gydytojas žino, kad jis turi mokytis, nes kiekvieną dieną išrandama naujų vaistų ir priemonių žmonių kančioms palengvinti ir anksčiau neįveikiamoms ligoms gydyti. Kas nesimoko, tas galiausiai tampa paviršutiniškas ir pradeda ieškoti lengvų būdų išspręsti sunkias problemas, taip tik blogindamas padėtį. Tuo tarpu galima pasakyti, kad viena iš pagrindinių dvasininko ir gydytojo taisyklių yra nedidinti žalos. Žinių ir išsilavinimo stoka, per siauras požiūris į socialinį gyvenimą ir jo procesus ne tik neleis užgyti Ukrainos žaizdoms, bet gali pridaryti ir naujų. Todėl Ukrainos Bažnyčioje, o taip pat valstybėje ir visuomenėje, reikia žmonių, kurie negailėdami jėgų mokytųsi visų pažinimo sričių, medicinos ir humanitarinių disciplinų, kaip teisingai, gerai ir išmintingai gydyti kūno ir dvasios žaizdas.
Didysis arkivyskupas atkreipė dėmesį į vieną žaizdą Ukrainos kūne, kuri nėra nauja, tačiau karo metu kraujuoja daugiau, nei anksčiau: tai vidinė nesantaika ir susiskaldymas. Karas didina vidinę įtampą, agresija apima žmones ir bendruomenes, daugėja konfliktų. Šiame kontekste S. Ševčukas priminė teisiojo metropolito A. Šeptyskio maldą už žmonių vienybę ir tarpusavio skirtumų apėjimą. Ukrainos ateitis priklauso nuo jos žmonių vienybės. (RK / Vatican News)
