Azijos vyskupai pradėjo jubiliejinę sesiją. Popiežiaus sveikinimas
FABC buvo įsteigta 1970 metais: įsteigimo ceremonijoje Maniloje dalyvavo šv. Paulius VI ir kone du šimtai delegatų iš Azijos kontinento, kuriame šiandien gyvena kone du trečdaliai žmonijos. FABC turi dvi dešimtis tikrųjų narių ir keletą asocijuotųjų narių, kurie yra labai skirtingi. Kai kurių kraštų bendruomenės, kaip kad Filipinų ar Pietų Korėjos, yra gana gausios, jų struktūros išvystytos, vyskupų konferencijos didelės ir sudarytos iš vietinių ganytojų. Už šių bendruomenių nugaros – šimtametė istorija. Kituose kraštuose, kaip kad Mongolijoje, veikia tik nedidelės misijos, o sielovada rūpinasi kelios dešimtys kunigų ir vienuolių. Vienų Azijos kraštų krikščionys gyvena budistų, kaip kad Tailando ar Šri Lankos, o kitų – musulmonų daugumos, kaip kad Indonezijos ar Bangladešo, visuomenėse. Kazachstano katalikai gyvena gana sekuliarioje postsovietinėje santvarkoje, Japonijos ar Taivano katalikai yra visaverčiai demokratinių visuomenių nariai, nedidelės Nepalo katalikų bendruomenės nariai yra monarcho pavaldiniai, o Vietnamo katalikų gyvenimas priklauso nuo vienvaldės komunistų partijos sprendimų. Tarp pačių Azijos katalikų taip pat yra didelė įvairovė, ne tik kultūrinė, bet ir bažnytinė: egzistuoja ne vien lotynų apeigų, bet ir kitos bendruomenės, kaip kad sirų malankarų ar sirų malabarų Bažnyčios Indijoje. Kai kurios bendruomenės džiaugiasi taika ir laisve, kitos, kaip kad Pakistane, susiduria su didele socialine diskriminacija ar tiesiogiai kenčia nuo karo ir atakų, kaip kad Mianmaro katalikų bendruomenė.
Azijos vyskupų konferencijų federacijos įsteigimas atspindėjo siekį kurti tikrą vietos Bažnyčią, pripažįstančią savitą Azijos genijų, besikalbančią su daugybe gyvų tradicijų. Federacijos plenariniai susitikimai, rengiami kas ketverius metus vis kitoje šalyje, padeda įžvelgti, kas griauna katalikų bendruomenes, kas jas stiprina ir vienija, kas turi būti palikta ir saugoma, o ko reikia atsisakyti, ką atmesti. Kad Bažnyčia Azijoje būtų vietinė, o ne svetima, ji turi būti įkultūrinta – Evangelija turi įsišaknyti vietinėse kultūrose. Tokia Bažnyčia praturtins visuotinę Bažnyčią, parodys kitokį Kristaus veidą. Kita vertus, Azijoje daugeliui žmonių reikia artimo meilės, Bažnyčia negali nusigręžti nuo jų rūpesčių, neatidėliotinų poreikių ir ilgalaikių problemų, įkalinusių juos skurde. Dialogas su kultūromis, dialogas su religijomis, dialogas su vargšais – taip savo prioritetus jau prieš daug metų apibendrino Azijos kraštų vyskupai.
Jubiliejinę Azijos vyskupų sesiją, kuri turėjo įvykti 2020 metais, bet dėl pandemijos trukdžių buvo surengta šiemet, vaizdo žinia pasveikino popiežius Pranciškus. Pasak jo, 1970 metais susirinkę ganytojai, dalyvaujant Pauliui VI, konstatavo, kad didelės Azijos visuomenės bunda iš fatalizmo, svajoja apie orų gyvenimą, kultūriškai skirtingos visuomenės virsta tautų bendruomene. Ir jaunimas, sudarantis didelę šių visuomenių dalį, taip pat pabudo, parodė idealistišką, sąmoningą, susirūpinusį ir nekantrų būdą.
„Tai reiškė, kad Bažnyčia Azijoje buvo kviečiama būti vargšų Bažnyčia, jaunimo Bažnyčia ir Bažnyčia, kuri kalbasi su kitų įsitikinimų Azijos piliečiais. Dabar jūs susirinkote ir aš noriu lydėti jus brolystės ir keitimosi idėjomis darbe, kurį jūs atliksite, kelyje“, – savo žinioje sakė popiežius, pasak kurio Bažnyčia stiprėja tada, kai iš tiesų leidžiasi į kelią. Esminis klausimas ganytojams, į kurį jie turi atsakyti, yra toks: „Ką Dvasia sako Bažnyčioms Azijoje?“ Popiežius taip pat padrąsino tikinčiuosius pasauliečius prisiimti savo atsakomybės, kylančios iš krikšto, dalį ir dar kartą pabrėžė, kad Bažnyčios visuotinumas nereiškia vienodumo. Priešingai, ji visuotinė, nes joje yra vietos kiekvienos bažnytinės bendruomenės savitumui. „Tegul Dievas jus laimina, aš meldžiuosi už jus, o jūs melskitės už mane“, – sakė popiežius Azijos vyskupų konferencijų federacijos jubiliejinio susitikimo dalyviams. (RK / Vatican News)
