Paieška

Atsimenant Dievo kontrabandininką – br. Andrew

Krikščionių bendruomenės daugybėje kraštų su dėkingumu mena olandų protestantų misionieriaus Anne Van Der Bijlo, labiau žinomu brolio Andrew (1928–2022) vardu, gyvenimą ir darbus, kuriuos tęsia jo įsteigta asociacija „Open Doors“ („Atviros durys“). Šio misionieriaus bruožai – charizmatiškumas, drąsa ir, neretai, polinkis į nutrūktgalviškumą, humoro jausmas iš tiesų nuostabiu būdu susipynė su Kristaus liudijimu, kaip galima spręsti ir iš jo pravardės – Dievo kontrabandininkas.

Olandų misionierius mirė sulaukęs 94 metų amžiaus, savo šeimos, vaikų ir anūkų apsuptyje. Savo žmonos Corry jis neteko dar 2018 metais, po 59 kartu praleistų metų.

Neturtingo kalvio šeimoje gimusio br. Andrew gyvenimas lemtingai pasisuko 1955 metais, kai jis, prisidėjęs prie komunistinio jaunimo grupės, atvyko į Lenkiją. Tikrasis jauno vyro, kuris pats praktikuojančiu krikščioniu buvo tapęs palyginus neseniai, karinės tarnybos metu, tikslas buvo pamatyti brolius ir seseris krikščionis už geležinės uždangos. Jam pavyko sudalyvauti baptistų maldos sambūryje, kuriame jis iš tiesų pajautė jų izoliuotumą nuo pasaulio, įskaitant Šventojo Rašto trūkumą. Eilutė iš Apreiškimo knygos – „Prabusk ir stiprink, kas dar nenumirę!“ (Apr 3, 2) – tapo jam pranašiška gaire. 

Nuo 1957 metų br. Andrew pradėjo gabenti Šventojo Rašto kopijas į komunistinio bloko šalis, kurti pogrindinį jų dalijimo tinklą, burti bendražygius, nors iš pradžių net nenutuokė, kaip visa tai gali padaryti. Tačiau davė pažadą Dievui ir jautė ugnį liepsnojant krūtinėje. Daug kartų Biblijas vežė pats: ši veikla jam ir pelnė Dievo kontrabandininko pravardę. Nuostabą žadina tai, kad per daugelį metų jis nei karto nebuvo sučiuptas, nepaisant to, kad ne kartą jo automobilis, kuriuo kirsdavo buvusios Jugoslavijos, Vengrijos ar Rumunijos sieną, buvo apieškotas. Pasak misionieriaus, kas kartą jis sukalbėdavo tokią maldą, kurią Dievas visada išklausydavo. 

„Viešpatie, lagamine turiu Šventąjį Raštą, kurį noriu nuvežti tavo vaikams. Kai buvai žemėje, tu padarei, kad aklos akys praregėtų. Dabar, meldžiu, padaryk, kad reginčios akys taptų aklos. Neleisk, kad sargybiniai pamatytų tai, ko tu nenori, kad jie matytų.“

Netrukus olandų misionieriaus akiratyje atsidūrė kiti kraštai, kuriuose krikščionių gyvenimas buvo suvaržytas. Atskiro paminėjimo verta 1981 metų operacija, kurios metu į Kiniją laivu buvo nuplukdyta ir pogrindiniais keliais perduota net milijonas Biblijos knygų. Po sovietinio bloko žlugimo br. Andrew daug dėmesio skyrė islamo kraštams, tačiau kitokiu būdu – važiuodamas ir kalbėdamas su islamo vyresniaisiais. Nors jo misija buvo padėti kenčiantiems krikščionims, misionierius visada patardavo nepasiduoti nuoskaudai, nes tokiu atveju pyktis ir neapykanta nebeleidžia Dievui mūsų pasiekti ir patarti. Apie savo nuotykingas keliones mielai pasakodavo ne tam, kad pasigirtų, bet kad pašlovintų Viešpatį – kaip kitaip paaiškinti, kad keturi muitininkai kelias valandas apžiūrinėjo jo automobilį ir vis tiek paslėptų knygų nepamatė? Jis pats tikrai jų taip pergudrauti nebūtų galėjęs.

  „Šventajame Rašte gausu paprastų žmonių, kurie keliavo į neįmanomas vietas ir darė nuostabius dalykus vien dėl to, kad nusprendė sekti Jėzumi. Tikrasis pašaukimas yra ne tam tikra vieta ar karjera, bet kasdienis paklusnumas. Ir šis pašaukimas skirtas kiekvienam krikščioniui, o ne tik keliems išrinktiesiems", – sakė jis. 

2016 metais br. Andrew, jau garbaus amžiaus, pasitraukė iš viešojo gyvenimo ir aktyvios veiklos. Viename iš vėlesnių interviu, su jam būdinga charizma ir humoro, jis sakė:

„Dabar, kai jau senstelėjau, vis daugiau žmonių manęs klausia: broli Andrew, kokio užrašo norėtum ant savo antkapio? Aš turiu keletą pasirinkimą. Vienas skambėtų labai pamaldžiai: „Jo čia nėra, jis prisikėlė!“. Kitas variantas – „Jis padarė tai, ko negalėjo““. Arba tai, kas užrašyta ant misionieriaus Oswaldo Chamberso kapo Egipte: „Jėzaus Kristaus mokinys“. Tai yra Dievo pašlovinimas. Ar reikia dar kokio paaiškinimo? Ar yra didesnė garbė, nei būti pavadintam Jėzaus Kristaus mokiniu? Tai atrodo geras pasirinkimas. Bet, nors ir Kristaus mokinys, tiesa yra ir tai, kad jis padarė tai, ko negalėjo padaryti!“, – su paslėpta šypsena pridūrė misionierius.

Kaip minėta, jo palikimas yra tarptautinis fondas Open Doors, kuris padeda kenčiantiems krikščionims ir kasmet parengia ataskaitą apie krikščionių persekiojimą. Kodėl būtent Open Doors – „Atviros durys“? 

„Nes mes tikime, kad bet kurios durys yra atviros, visur ir visada. Aš tiesiogine prasme tuo tikiu. Kiekvienos durys yra atviros, kad galėtum įeiti ir skelbti Kristų, jei tik nori eiti ir nesijaudini, kaip grįši atgal", – paaiškina br. Andrew, ramiai užmigęs dangui 2022 m. rugsėjo 27 dieną. (RK / Vatican News)

2022 spalio 03, 14:50