Pietų Arabijos ganytojas: „Tai labai įspūdinga vieta“
„Pirmas įspūdis buvo labai stiprus, nes turėjau visai kitokį Artimųjų Rytų įsivaizdavimą, susijusį su Turkija, Šventąja Žeme ir Egiptu, kuriame taip pat kelis kartus buvau“, – pasakoja Paolo Martinelli, kapucinas, naujasis Pietų Arabijos apaštalinis vikaras.
Į šias pareigas popiežius Pranciškus ilgametį Romos universitetų dėstytoją, po to aštuonerius metus pabuvusį vyskupu augziliaru Milane, paskyrė 2022 metų gegužės 1 d. Oficialiai vyskupas savo sostą Abu Dabio Šv. Juozapo katedroje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE), užėmė liepos 2-ąją. Šias sielovadines pareigas jis perėmė iš kito kapucino – Paulo Hinderio, kuris vis dar vadovauja Šiaurės Arabijos vikariatui.
Pasak vyskupo P. Martinelli „Oasis Center“ interneto svetainei duoto interviu, stebina išraiškingas ir pažangus gyvenimo būdas, kurį vos per keletą dešimtmečių išvystė JAE. Ši valstybė yra skirtingų tautų, kultūrų ir religijų kryžkelė. Ši daugiakultūrė tikrovė matoma tiek visuomenėje, tiek vietinės Bažnyčios gyvenime. „Tai tikrai įspūdinga vieta“, – pažymėjo naujasis Pietų Arabijos apaštalinis vikaras.
Kita vertus, anot jo, jį visada žavėjo skirtingumas: Romoje jis 25 metus gyveno tarptautiniuose studentų namuose, kartu su 150 brolių iš viso pasaulio. Popiežiškieji universitetai, kur jis dirbo, taip pat visada buvo skirtingų kultūrų kryžkelė: studentai atvyksta iš viso pasaulio.
„Mane visada labai traukė daugialypė unikali tikrovė, tarpkultūrinis tikėjimo pobūdis. Pati Bažnyčia reiškiasi kaip vaisinga skirtumų sąveika“, – svarstė vyskupas. Milane jis rūpinosi pašvęstojo gyvenimo ir mokyklų reikalais, kurie taip pat tampa vis labiau tarpkultūriniai. Juk praktiškai visose vienuolijose yra tarpkultūrinių bendruomenių, narių iš skirtingų žemynų. Vienuolinės bendruomenės yra tarsi laboratorijos, kuriose vieni iš kitų mokomasi protingai ir vaisingai išgyventi skirtingumą. Jam patikėta bendruomenė Arabijos regione yra būtent tokia.
Pasak P. Martinelli, nuo pat pirmųjų liturginių apeigų, kuriose jis dalyvavo ar kurioms vadovavo Abu Dabyje, didelį įspūdį padarė ir sužavėjo žmonių dalyvavimas, gausi tikinčiųjų, jaunų žmonių minia kasdien švenčiamose Mišiose. Šis tikinčiųjų įsitraukimas yra ne formalus, bet persipina su bendromis atsakomybėmis, su laisvai ir sąmoningai skiriamu laiku bei energija Bažnyčios gyvenimui: katechezei, savanorystei, tarptautiniam chorui. Tikras kontrastas, atvykus iš šalies, kur tikinčiųjų lankymasis Bažnyčios labai paretėjęs, o priklausymo Bažnyčiai jausmas – nusilpęs.
Pirmas įspūdis iš Abu Dabio – tai Bažnyčia, labai gerai žinanti, kad yra daugialypė Dievo tauta. Tikintieji yra kilę iš Filipinų, Indijos, Libano... Jie atsiveža skirtingas patirtis, dvasines tradicijas ir apeigas.
„Tai migrantų Bažnyčia, kuri, nors ir maža, kalba apie tai, kas pasakytina apie visą Bažnyčią: ji yra piligrimų tauta, nors Vakaruose mes galbūt mažiau tai suvokiame“, – sakė vyskupas P. Martinelli. Pasak jo, Arabijos pusiasalio pietuose yra apie milijoną katalikų tikinčiųjų, o šiaurėje – dar daugiau. Tačiau, išgirdus apie paskyrimą į Arabijos pusiasalį, viena iš pirmųjų minčių buvo apie į vikariato teritoriją patenkantį Jemeną, kuris yra siaubiamas karo, tai pavojinga vieta krikščionims.
„Meldžiuosi už visus, kuriuos Apvaizda man patikėjo, bet ypač už Jemeną. Pirmiausia pagalvojau apie Kalkutos Motinos Teresės gailestingumo seseris misionieres, kurios, nepaisant karo, nusprendė likti šioje šalyje ir ištikimai vykdyti savo misiją“, – krikščionybės ir islamo aktualijas Artimuosiuose Rytuose stebinčiam portalui „Oasis Center“ pažymėjo P. Martinelli. Su vienuolėmis ir joms padedančiu kunigu, dovanojančiais gyvenimą dėl Evangelijos, jis gali susisiekti telefonu. Pasak vyskupo kapucino, jis jaučia dėkingumą popiežiui, kuris dažnai pamini beveik visų pamirštą Jemeną. Krikščionių ten likę mažai, gal keletas šimtų, kai kurie susisiekia su Motinos Teresės seserimis. Dalis slepia tikį dėl jiems gresiančio pavojaus.
Pasak vyskupo P. Martinellli, jis laikąs itin svarbia būtent Abu Dabyje popiežiaus ir Al Azharo didžiojo imamo pasirašytą deklaraciją apie religijų dialogą ir žmonių brolybę. Būtina ją nuolatos prisiminti, įsigilinti į ją ir praktikuoti – kiekvienai religijai savu būdu prisidėti prie gero visų gyvenimo, taikos ir teisingumo. Klaida stengtis visiems pirmiausia sutarti dėl doktrinos. Žinoma, svarbu ją žinoti ir gerbti, tačiau santykiai stiprės tik tada, kai suprasime, kad, būdami skirtingų religijų išpažinėjai, galime prisidėti prie gero gyvenimo visiems. Veikiau to, o ne doktrininių susitarimų, yra prašoma deklaracijos tekste, mano Pietų Arabijos apaštalinis vikaras P. Martinelli. (RK / VaticanNews)
