Jėzus su Morta ir Marija Jėzus su Morta ir Marija 

Šešioliktasis eilinis sekmadienis

Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė jį į svečius. Ji turėjo seserį vardu Mariją. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžių. Morta buvo susirūpinusi visokiu patarnavimu. Ji stabtelėjo ir pasiskundė: „Viešpatie, tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Sakyk, kad ji man padėtų“. Tačiau Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta.

(Lk 10, 38–42)

DVI ŠIRDYS

Mons. A. Grušas

Namai pilni žmonių: čia yra Jėzus, jaunoji Marija sėdi prie savo bičiulio kojų, aplinkui susispietę mokiniai, tikriausiai su jais yra ir Lozorius. Morta, vaišinga namų šeimininkė, virtuvėje kursto ugnį, tikrina puodus, keliasi, nuolat praeina pro svečius grupę, ruošdama visiems vaišes. Tuo tarpu Marija sėdėdama klausosi Jėzaus…

Tokia Mokytojo ir mokinės scena taip neįprasta to meto papročiams, kad atrodo panaši į stebuklą. Greta sėdintys Jėzus ir Marija griauna visus tų laikų išankstinius nusistatymus moterų atžvilgiu. Jų elgesys netelpa į pripažintas schemas. Jiedu tarsi paskendę vienas kitame: Jėzus visiškai priklauso Marijai, o ji priklauso Jam. Nesunku įsivaizduoti Mariją, lyg užburtą savo Mokytojo ir bičiulio žodžių – atrodo, jog Jo klausytųsi pirmąkart…

Visi pažįstame pirmojo karto stebuklą. Paskui pamažu prie visko priprantama. Kita vertus, prie amžinybės priprasti neįmanoma. Ji visada išlieka nuolat besikartojančiu pirmojo karto stebuklu, kaip ir tą dieną draugystės namuose Betanijoje.

Į šią idiliją įsiterpia Morta, šeimininkė, puikiai suvokianti savo šventą vaidmenį. Jai svečiai yra tarsi angelai, kuriems reikia pasiūlyti tai, kas geriausia. Morta baiminasi, kad nesuspės laiku paruošti stalo, todėl, pasinaudodama savo draugyste su Jėzumi, drąsiai žengia pirmyn, įsiterpdama į Jėzaus ir sesers pokalbį: „Sakyk, kad ji man padėtų!“ Nereikia net abejoti, kad Jėzus, atrodytų, paskendęs pokalbyje su Marija, taip pat akimis sekė ir Mortą, matė šeimininkės entuziazmu liepsnojantį jos veidą, girdėjo iš virtuvės sklindančius garsus, jai praeinant užuodė dūmų ir maisto kvapą, atrodytų, tarsi pats būtų buvęs su Morta virtuvėje, toje vietoje, kuri mums primena mūsų kūną, maisto poreikį, kovą už išlikimą, gerų dalykų skonį, žemės ir saulės dovanų virsmą.

Todėl Viešpats meiliai, bet su balse jaučiamu švelniu priekaištu atsako: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų“. Jėzus nėra priešingas tarnavimui, tačiau nepritaria skubėjimui; Jis neatstumia jos dosnios širdies, bet Jam nepriimtina skubota veikla, neleidžianti pastebėti dar svarbesnių dalykų. Atrodo, tarsi Išganytojas sakytų Mortai: „Nurimk, atstatyk širdies, kvėpavimo, kraujo tėkmės ritmą, išdrįsk priversti savo rankas judėti lėčiau, kitaip visą tave užvaldys nerimas ir stresas“.

Marija pasirinko gerąją dalį. Morta nesustojo nė minutei, o Marija sėdėjo, iš laimės sudrėkusiomis akimis. Morta nervinosi ir neturėjo laiko klausytis Jėzaus, o Marija, atrodytų, akivaizdžiai nieko nedarydama, Jėzų, draugą ir pranašą, padarė namų centru.

Dvi Betanijos seserys nurodo tikrojo tikėjimo žingsnius: pereiti nuo rūpesčių dėl to, ką turime padaryti dėl Dievo, prie nuostabos dėl to, ką Jis daro dėl mūsų. Kiekvieno tikinčiojo tikėjimo žingsniai veda nuo Dievo, kaip pareigos, prie Dievo, kaip stebuklo. Visi mes esame Morta, visi esame Marija: mumyse tos dvi seserys laikosi susikibusios už rankų, mumyse plaka dvi jų širdys: klausymosi ir tarnavimo širdis…

2022 liepos 16, 14:40