Paieška

Septynioliktasis eilinis sekmadienis Septynioliktasis eilinis sekmadienis 

Septynioliktasis eilinis sekmadienis

Norint gerai melstis, reikia trokšti gyvenimo. Reikia būti išalkus Dievo, nes maldoje gauname ne daiktus, o patį Dievą.

Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius“. Jėzus tarė jiems: „Kai melsitės, sakykite: „Tėve, teesie šventas tavo vardas. Teateinie tavo karalystė. Kasdienės mūsų duonos duok mums kasdien ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas. Ir neleisk mūsų gundyti“. Jėzus dar kalbėjo jiems: „Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: „Bičiuli, paskolink man tris kepaliukus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir aš neturiu ko jam padėti ant stalo“. O anas iš vidaus atsilieps: „Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti“. Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia“.

„Tad ir aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies – atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“. (Lk 11,1–13)

TAI, KAS GERIAUSIA

Krikščionys visada stengėsi apibrėžti savo tikėjimo esmę. Neatmetant visų vėlesnių teologų pastangų, reiktų pripažinti, kad tai mums jau davė pats Jėzus ir tai padarė malda, o ne dogmų apibrėžimais. Apaštalai prašė Jį išmokyti melstis: ne tam, kad galėtų paprašyti kokių nors dalykų, bet kad būtų pakeisti. Melstis, reiškia: vėl prisiglausti prie Dievo, kaip žmogus priglaudžia lūpas prie šaltinio, leisti dangui priartėti prie mūsų, pavadinti Dievą tėvu, įsimylėjusiu savo vaikus, kreiptis į Dievą nevaržomai, suprantant, kad Jis moka priglausti ir apkabinti, ir kartu su Juo saugoti savyje tuos kelis dalykus, kurie yra būtini, norint teisingai ir gerai gyventi. Tačiau tai darome, kaip broliai, pamiršdami žodžius „aš“ ir „mano“, nes jie nepriklauso Dievo gramatikos taisyklėms. Jie yra už Viešpaties maldos ribų, kur niekada nesakoma: „aš“, niekada nesakoma: „mano“, bet visada: „Tu“, „Tavo“ ir „mūsų“. Žodžiai, panašūs į kviečiančias ir išskleistas rankas: „Tavo vardas“, „mūsų duona“, „duok“, „atleisk“…

Pirmas dalykas, kurio reikia laikytis, yra troškimas ir pastangos, kad Dievo vardas būtų šventas. Pagal Bibliją vardas apima ir išreiškia visą asmenį, todėl Viešpaties maldos žodžiai yra tarsi prašymas, kad Dievas mums duotų Dievą. Dievo vardas yra Meilė, todėl melsdamiesi prašome, kad meilė būtų palaiminta žemėje. Jei mumyse ir yra kas nors švento ir amžino, tai – gebėjimas mylėti ir būti mylimam.

„Teateinie Tavo karalystė“, tegul gimsta nauja žemė, tokia, apie kokią Tu svajoji, tesusiklosto nauji pasaulio ir žmonių santykiai.

„Duok mums mūsų kasdienės duonos“. Viešpaties malda draudžia prašyti tik dėl savęs. Tik tada, kai galvojame apie kitus, mes peržengiame materialią tikrovę. Todėl, melsdami duonos iš tiesų prašome viso, kas duoda gyvybę: duonos ir meilės. Jos abi yra būtinos, todėl jų prašome šiandien ir rytoj, meldžiame kasdien…

„Ir atleisk mums mūsų kaltes“, atimk viską, kas sendina ir slegia širdį; suteik mums jėgų išskleisti bures ir su kiekviena aušra išplaukti į nesugriautas žemes. Išlaisvink, Viešpatie, mūsų ateitį.

Mes gi, žinodami, kaip atleidimas sustiprina gyvenimą, pasidalinsime juo su savo broliais ir seserimis bei savimi pačiais, kad lengva širdimi sugrįžtume ir vėl kurtume taiką.

Mes neprašome, kad Viešpats atleistų mus nuo išbandymų, tačiau meldžiame, kad nebūtume palikti vieni kovoje su blogiu. Prašome, kad išlaisvintum mus iš nepasitikėjimo ir baimės jausmo ir pakeltum iš kiekvienos žaizdos ar nuopuolio, Tu, Viešpatie, gerasis mūsų gyvenimo Samarieti.

Viešpaties maldą reikia ne tik atkalbėti, kaip įprastų poterių dalį, bet taip pat ir neužmiršti jos nuolat kartoti kasdien: tada, kai mus aplanko džiaugsmas ir kai širdį drasko erškėčiai, tada, kai aplink nebematome brolių…. Norint gerai melstis, reikia trokšti gyvenimo. Reikia būti išalkus Dievo, nes maldoje gauname ne daiktus, o patį Dievą. Dievą, kuris ne viešpatauja, bet pats įsitraukia į mano gyvenimą, kurio  alsavimas susilieja su mano kvėpavimu, kuris savo ašaras sumaišo su mano ašaromis ir prašo tik vieno: leisti Jam būti mano draugu.

Nieko geresnio įsivaizduoti neįmanoma…

Adolfas Grušas

2022 liepos 23, 13:44