Savaitės Lietuvoje apžvalga (liepos 17 d.)
Du Bažnyčios Lietuvoje ganytojai – Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila ir Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis – neseniai šventė paskyrimo vyskupais ir konsekravimo sidabrinį jubiliejų. Abu vyskupus šia proga pasveikino popiežius Pranciškus.
Abu vyskupai buvo paskirti tą pačią dieną – 1997 m. gegužės 28-ąją, abu buvo konsekruoti tų pačių metų birželio 29-ąją, per Petrinių iškilmę. Vyskupas Rimantas Norvila iš pradžių buvo paskirtas Kauno arkivyskupo augziliaru, o po ketverių su puse metų tapo Vilkaviškio vyskupu. Vyskupas Eugenijus Bartulis, nuo paskyrimo vyskupu vadovaujantis Šiaulių vyskupijai, kurį laiką taip pat ėjo Lietuvos kariuomenės ordinaro pareigas. Sveikindamas vyskupą Rimantą Norvilą, popiežius jam dėkoja už uolumą dėl sielų išganymo, stropią ir gyvybingą veiklą iš pradžių Kauno arkivyskupijoje, po to kaip Vilkaviškio vyskupo, dėkoja už apaštališką rūpinimąsi kunigija ir visa Viešpaties kaimene. Laiške vyskupui Eugenijui Bartuliui popiežius dėkoja už uolumą Šiaulių bažnytinėje bendruomenėje, taip pat už beveik dešimt metų trukusią Lietuvos kariuomenės ordinaro veiklą. Popiežiaus dėkoja už kunigams ir Dievo tautai duotą gero, žmogiškumu pasižyminčio ganytojo pavyzdį.
Pastarosios savaitės antradienį, liepos 12 d., pasibaigė Žemaičių Kalvarijos atlaidai. Paskutinę dieną buvo meldžiamasi už pačią vietinę parapiją bei šventovės gyvavimą, garso apie ją plitimą po visą Lietuvą ir už jos ribų. Tą dieną ryto Mišioms vadovavęs Telšių vyskupijos ganytojas Algirdas Jurevičius daugiau nei septyniasdešimčiai jaunuolių suteikė Sutvirtinimo sakramentą. Pagrindines baigiamąsias atlaidų Mišias aukoti buvo pakviestas kardinolas Sigitas Tamkevičius. Per visas 12 atlaidų dienų buvo meldžiamasi už taiką Ukrainoje ir visame pasaulyje, paminėtas Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos 50-metis.
Visą pastarąją savaitę vyko ir palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaidai, prasidėję šeštadienį, liepos 9-ąją, ir užbaigiami šį sekmadienį, liepos 17-ąją. „Nugalėk pikta gerumu“ – šis palaimintojo Jurgio Matulaičio vyskupiškasis motto buvo ir atlaidų tema. Kaip kasmet, buvo meldžiamasi palaimintojo relikvijas saugančioje Marijampolės bazilikoje ir prie jos, kiekvienos atlaidų dienos popietę tikintieji rinkosi palaimintojo tėviškėje Lūginėje šalia Marijampolės. Buvo dėkojama už palaimintojo Jurgio Matulaičio užtarimu patirtas malones, meldžiamasi už krašto apsaugos, teisėsaugos darbuotojus, maldos grupių narius, mokytojus, švietimo ir žiniasklaidos darbuotojus, už vyskupus, kunigus, diakonus, seminaristus, vienuolius ir vienuoles, medikus, slaugytojus, ligonius, „Caritas“ narius, socialinius darbuotojus.
Liepos 14 d. buvo paskelbtas Lietuvoje vykstančios sinodinės kelionės įžvalgų apibendrinimas. Tai nelabai ilgas dokumentas, sintetiškai apibendrinantis per pastaruosius kelis mėnesius vietinių bendruomenių mastu vykusius susitikimus, per kuriuos buvo kalbamasi apie Bažnyčios būklę ir tikinčiųjų savivoką, apie tai, kuo Bažnyčia gyvena ir kaip nori gyventi artimiausioje ateityje.
Reziumuojant sinodinį kelią Lietuvoje baigiamosiose įžvalgose kalbama apie būtinumą „puoselėti dvasininkų ir visos Dievo tautos tarpusavio ryšius. Atrasti priemones, būdus ugdyti tiek dvasininkus, tiek pasauliečius, kad atsirastų atviras, nuoširdus, pagarba vienas kitam grįstas bendravimas, nejaučiant baimės klausti ar būti įskaudintam. Gydyti žaizdas, atsiradusias dėl grubaus, nejautraus bendravimo. […] (Reikia) suprasti, kad Bažnyčia – tai ne pastatas ir ne kunigai, bet keliaujanti Dievo tauta – bendruomenė. Ugdyti bendruomenėse bendros atsakomybės jausmą: dalintis atsakomybėmis, darbais, atnaujinti parapijų pastoracines tarybas. Stiprinti pasitikėjimą didinant skaidrumą: kaip tvarkomi bendruomenių finansai, kokie ir kaip priimami sprendimai bendruomenėje.“ Baigiamosiose išvadose taip pat rašoma apie būtinumą „atsiliepti į tikinčiųjų bei atitolusiųjų poreikį ir troškimą suprasti, kas ir kodėl vyksta liturgijoje, kas rašoma Šventajame Rašte, ko moko Bažnyčia. [...] Ugdyti ne tik per monologą (dėstant tiesas), bet ir per dialogą (įsiklausant, atsakant į klausimus)“. Taip pat turi būti vengiama „atbaidančio teisuoliškumo“, reikia „padėti bendruomenėms atrasti ryšį su tais, kurie jaučiasi Bažnyčios įskaudinti ar atstumti“.
„Sinodinis kelias nėra eksperimentas, toliau reikia mokytis bendruomeninės įžvalgos metodo ir jį taikyti parapijų, organizacijų, vyskupijų institucijų gyvenime ir veikloje. Palaikyti, sudaryti sąlygas, padėti bendruomenėse tęsti susitikimus“, – sakoma praėjusios savaitė ketvirtadienį Lietuvoje paskelbtame pirmojo sinodinės kelionės etapo išvadų apibendrinime.
