Šventosios Dvasios atsiuntimas (Sekminės)
Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi kilus smarkiam vėjui. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti. Jeruzalėje gyveno maldingų žmonių iš įvairių tautų. Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. Lyg nesavi ir nustėrę, jie klausinėjo: „Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo gimtąja kalba? Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frigijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai,– mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis“ (Apd 2, 1–11)
BAŽNYČIA GIMĖ IŠ DVASIOS
Bažnyčia gimė tą dieną, kuomet saujelė baimės paralyžiuotų žmonių, užsidariusi kambaryje, kad apsigintų nuo išorinių puolimų, pajuto kažką, evangelisto apibūdinamą, kaip smarkų vėją.
Nuo to momento Bažnyčia išėjo į viešumą, stebindama susirinkusius žmones, kurie pamatė, kaip tie žmonės, patyrę Dvasios veikimą, plačiai atvėrė savo priebėgos duris ir pradėjo kalbėti taip, kad juos suprato visi ten esantieji.
Vadinasi Bažnyčios prigimtis nėra statiška, ji negali likti neveikli, gindama save pačią, sustabarėjusi savo struktūrose. Priešingai: Bažnyčia turi spinduliuoti kitiems, būti varomąja jėga, ji neturi bijoti bendrauti su skirtingą nuomonę turinčiais žmonėmis, privalo mokėti prabilti į kiekvieno žmogaus širdį.
Sekminių dieną minime gimimą Bažnyčios, kuri niekuomet nesijaučia pasiekusi savo tikslą, kaip kad kartais mano krikščionys, įsivaizduodami esą nepajudinama teisumo uola. Bažnyčia užsispyrusiai nestovi vienoje vietoje, bet nuolat eina pirmyn. Galima netgi būtų pasakyti, jog ją pirmyn stumia tas pats pirmųjų Sekminių smarkus vėjas.
Jei tikrai suprantame Kristaus žodžius apie pasiuntinybę, mes irgi negalime stovėti vienoje vietoje.
Išganytojo pasiuntinybė šiame pasaulyje taip pat buvo susijusi su judėjimu pirmyn. Jis atėjo pas žmones. Jis atėjo, kad suartintų žmones su Dievu ir aiškiai pasakė, jog tas suartėjimas privalo tęstis: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“.
Nejudri Bažnyčia, besirūpinanti tik savo gerove, tikrindama ar jos nariai viską dar labai gerai ir tinkamai, bendraujanti su išoriniu pasauliu tik iškilmingais pareiškimais, perspėjimais ar pasipiktinimais, yra priešsekmininė Bažnyčia. Žinoma, tokios Bažnyčios niekuomet nebuvo, tačiau kyla pavojus pasiekti tokią stadiją, jei visąlaik būsime susigūžę ir užsidarę savyje.
Žmonės ateina į Bažnyčią ne traukiami mūsų vidaus diskusijų ir pasitarimų, kaip reikia veikti, plečiant Dievo karalystę žemėje, bet matydami tikinčius žmones, Bažnyčios narius, atvirai prabylančius apie tiesą ir garbingumą.
Vėjas visuomet įneša sąmyšį. Jis nušluoja prirašytus popieriaus lapus ir sausą pernykštę žolę…
Pajutę Dvasios veikimą apaštalai nebepuolė stiprinti durų užraktų, bet kuo greičiau pasiskubino jas atverti, kad būtų su visais žmonėmis ir juos pakeistų, vedami Dvasios, atėjusios iš aukštybių.
Kiek tos Dvasios turime mes?
(Adolfas Grušas)
