Kaip Lietuvos „Caritas“ padeda pabėgėliams?
Taip, noras padėti slūgsta. Žmonės pavargsta nuo karo, pavargsta apskritai nuo sunkumų. Žinoma, ir pats pagalbos poreikis yra pasikeitęs (taip pat suvokimas, kokios pagalbos labiausiai reikia). Atsimenu, kai karo pradžioje mes (didžiausios nevyriausybinės organizacijos) paskelbėme aukų rinkimą humanitarinei pagalbai, maždaug per tris savaites surinkome 1,5 milijono eurų. Dabar buvo paskelbtas aukų rinkimas gynybai ir vos per tris dienas bus surinkti 5 milijonai. Yra skirtumas. Žmonės nukreipia savo žvilgsnį ir į kitas sferas, kur galėtų padėti.
„Caritas“ ir kitos nevyriausybinės organizacijos siunčia humanitarinę pagalbą į Ukrainą, taip pat globoja į Lietuvą atvykusius karo pabėgėlius, visų pirma moteris su vaikais. Kiek jų atvyko į Lietuvą?
Konkretaus skaičiaus, kiek jų yra šiuo metu, ko gero, neįmanoma nustatyti, bet yra statistiniai duomenys, kiek iš viso žmonių nuo karo pradžios atvyko į Lietuvą. Šiuo metu turime duomenų, kad daugiau nei 55 tūkst. ukrainiečių yra buvę arba yra Lietuvoje. Konkrečiai Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ teikia pagalbą keliais frontais. Tai yra tiesioginė pagalba drabužiais, avalyne, daiktais, patalyne. Taip pat yra kito lygio pagalba – emocinė, psichologinė pagalba nukentėjusiesiems, nusikaltimų aukoms. Taip pat yra dar kita pagalbos rūšis, kai yra kuriama draugystė ir ryšiai. Šiuo metu yra pradėta kurti draugystės programa įvairiose parapijose. Lietuvių šeima gali užpildyti formą, kad nori padėti ukrainiečių šeimai, ir ukrainiečių šeima, dažniausiai motina su vienu arba keliais vaikais, apgyvendinti toje parapijoje, irgi gali užpildyti formą, kad nori dalyvauti draugystės programoje su lietuvių šeima. Tuomet programos koordinatorius suveda lietuvių šeimą su ukrainiečių šeima ir prasideda draugavimas. Aišku, draugyste nereiškia tik laiko leidimo, lietuviai taip pat konsultuoja socialiniais klausimas, kaip kreiptis į ligoninę, kaip gauti dantisto paslaugas, socialinę paramą ir panašiais klausimais.
Lietuvos „Caritas“, palaikydamas ryšius su Ukrainos „Caritas“, renka humanitarinę pagalbą, kuri yra siunčiama į kritinėse zonose esančius Ukrainos miestus.
Humanitarinę pagalbą ukrainiečiams teikia ne tik Lietuvos „Caritas“, bet ir kitos nevyriausybinės organizacijos. Koks „Caritas“ indėlis? Kokios šios veiklos proporcijos?
Sunku pasakyti, koks pyrago gabalėlistenka „Caritui”, nes visos nevyriausybinės organizacijos jau yra susivienijusios į vieną fondą. Pavyzdžiui, Vilniaus arkivyskupijoje penkios nevyriausybinės organizacijos glaudžiasi po vienu stogu Blindžių gatvėje 24A. Tikrai visi kartu dirbame ranka rankon.
Didelė dalis pabėgėlių yra vaikai, kurie negali lankyti savo mokyklų. Kaip organizuojamas jų ugdymas – jie mokosi nuotoliniu būdu ar lanko mokyklas Lietuvoje?
Abu variantai. Dalis ukrainiečių vyresnių vaikų ir paauglių jungiasi nuotoliniu būdu per Zoom platformą ir ten susitinka su savo mokytojais Ukrainoje. Yra tekę girdėti, kad pamokos nutrūksta dėl oro pavojaus signalo. Tokia yra vyresnių vaikų realybė. Jaunesni vaikai, taip pat dalis vyresnių yra integruojami į Lietuvos mokyklas. Žinoma, vienas iš svarbiausių dalykų yra siekti, kad edukacija ir apskritai ugdymas nenutrūktų. Nes jis duoda ir terapinę naudą, labai svarbu vaikams bendrauti su kitais vaikais, būti aplinkoje, kurioje nėra eskaluojamos karo temos ir tam tikri atsiminimai. Labai svarbu, kad būtų ugdymo tąsa.
Paminėkime ir kitą migracijos ir pagalbos migrantams aspektą, kuris Lietuvoje buvo labai aktualus pernai. Dabar Ukrainoje vykstantis karas tarsi uždengė faktą, kad Lietuvoje tebeturime kelis tūkstančius migrantų, kurie nelegaliai atvyko iš Baltarusijos. Kaip jie dabar gyvena? Kokios jų perspektyvos?
Iš tiesų ten gyvenimas tarytum sustojęs. Nuo to laiko, kai penai vasarą prasidėjo iš Baltarusijos atvykstančių prieglobsčio prašančiųjų krizė, iki dabar iš tikrųjų niekas nepasikeitė. Didelė dalis vis dar yra ten pat, gyvena tokiomis pačiomis sąlygomis keliuose centruose. Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ yra atsakingas už Pabradę. Šių pabėgėlių padėtis yra labai svarbi problema ir, sakyčiau, Lietuvoje labai nematoma. Tie žmonės gyvena, galima sakyti, kalėjimo sąlygomis. Stengiamai jiems padėti, nors pats „Caritas“ neturi jokios galios paveikti juridinius klausimus. Darome, ką galime. Visų pirma stengiamės kurti ryšius, kurie padėtų ne tik išbūti, bet ir teiktų vilties, kad atsirastų integracijos galimybių. Šiuo metu pats procesas nėra iki galo aiškus, neaišku, kur jis veda ir koks likimas laukia žmonių, kurie šiuo metu yra prieglobsčio prašančių stovyklose. Per tiek laiko būnant ten tvyranti įtampa tik auga ir deformuojasi net į pagiežos formas. Aš čia kalbu ne apie vilties praradimą, bet apie tam tikrą atribojimą apskritai nuo visko, kas vyksta pasaulyje. Ir taip yra vien dėl to, kad žmonės tikrai gyvena kaip kalėjime.
Koks galėtų būti sprendimas?
Žinoma, mes norime ir tikimės jų integracijos, nes iš tikrųjų tai yra žmonės, kurie nori kurti savo gyvenimą, kurie nori dirbti ir kurie nori prisidėti prie bendruomenės. Tad iš šios perspektyvos turime vienintelį norą – padėti jiems siekti integracijos Lietuvoje. Labai padeda susitikimai. Daugybė savanorių, kurie keliauja į Pabradę, būna visiškai perkeisti. Kartas būna skeptiškų savanorių, bet nuvykę ir pamatę, susitikę žmonės pasikeičia. Labai svarbu pamatyti, kad pabėgėliai yra ne statistika, bet žmonės, kurių kiekvienas turi labai konkretų jautrų ir nuoširdų troškimą gyventi lygiai taip pat, kaip ir mes.
(Vatican News)
