Lvivo arkivyskupas: „Visi esame ukrainiečiai. Religija neturi skaldyti“
„Visi esame ukrainiečiai. Nesvarbu, kuriai konfesijai priklausome, esame lotynų katalikai, Kyjivo ar Maskvos ortodoksai, graikų katalikai, protestantai. Po 30-ies nepriklausomybės metų negalima sakyti, kad Maskvos patriarchato tikintieji yra rusai, o Kyjivo – ukrainiečiai, negalime skaldyti žmonių, kurie jau kenčia nuo karo ir juos dar labiau supriešinti.“ Taip sakė Lvivo arkivyskupas Mieczyslawas Mokrzyckis susitikime su fondo „Pagalba kenčiančiai Bažnyčiai” delegacija, vadovaujama direktoriaus Alessandro Monteduro. Vyskupas priminė, kad parlamente buvo pateikti du įstatymų siūlymai, numatantys Maskvos ortodoksų uždraudimą Ukrainoje, sukėlę Maskvos patriarchato susirūpinimą ir dėl galimo turto konfiskavimo.
„Manau, kad Maskvos patriarchatas turi teisę būti Ukrainoje nepaisant jų lyderio Kirilo išsakytos pozicijos. Ukraina turi teisę į ritų ir denominacijų įvairovę. Gyventojus vienija pilietybė, o religija neturi skaldyti“, – sako arkivyskupas.
„Lotynų apeigų Katalikų Bažnyčia stengiasi pašalinti nesutarimus ir susiskaldymą, net jei sudarome tik 1% gyventojų. Kalbamės su visais, suvokdami, kad karas negali būti panaudotas suvesti sąskaitoms. Žmonėms to nereikia. Putinas gali pasakyti, kad Maskvos Ortodoksų Bažnyčia Ukrainoje yra persekiojama ir jis privalo ją ginti. Tai būtų velniškas dalykas, kuris dar labiau pablogintų situaciją.“
Arkivyskupas kalba apie viltį – popiežiaus vizitą. „Popiežius nuo pat karo pradžios meldžiasi už mus. Jo piligrimystė į Ukrainą būtų labai svarbi, jei jis atvyktų į šią kraujuojančią, kankinamą žemę, kad ją palaimintų. Visa tauta to laukia“, – sako arkivyskupas.
Arkivyskupui pastoracinėje tarnystėje talkina vyskupas augziliaras Eduardas Kava, kuris su „Caritas spes“ nuo karo pradžios padeda pabėgėliams. Jų Lvivo regione yra jau virš 500 000. Vyskupas E. Kava pasakoja, kad nuo karo pradžios pabėgėliams tiekė maistą ir vandenį. Per dieną priimdavo apie 7000 žmonių, vėliau savanoriai vykdavo į karo zonas, veždavo maistą ir vaistus, kuriuos tiekė kitos šalys. Buvo sukurtas solidarumo tinklas, Lvive veikia jo mainų ir koordinacijos centras, į kurį atsiunčiami būtiniausi produktai perduodami į kitus miestus – Kyjivą, Odesą, Charkivą.
Sunkumai – didžiuliai, tačiau Apvaizdos dėka pavyksta juos įveikti, kaip tada, kai trūko patalpų paramai – maistui, rūbams, vaistams. Vienas pažįstamas verslininkas suteikė fabriko patalpas, o jo darbuotojai pasisiūlė savanoriais. Vyskupas sako, kad tai ne vienintelė istorija su laiminga pabaiga šiame baisiame kare.
(DŽ/SIR)
