Kun. A. Barelli SDB: turime būti jautresni Evangelijos skelbimo poreikiui
Paulina Jaricot kaip pasaulietė pasižymėjo didele meile Bažnyčiai ir misijų kraštuose, ir Prancūzijoje. Ji įsteigė Gyvojo Rožinio draugiją, kuri paplito po visą pasaulį, šiuo metu veikia ir Lietuvoje. Šios draugijos tikslas – kad krikščionys per maldą ir gerus darbus taptų sąmoningesni ir stipriau išgyventų savo krikšto įsipareigojimus. Tačiau ji neapsiribojo vien malda, bet pradėjo rengti rinkliavas, skirtas misijoms. Tais laikais misijos nebuvo globojamos visuotinės Bažnyčios. Vyravo gana siauras supratimas, kad ta vyskupija ar ta šalis, kuri siuntė misionierius, ir turi rūpintis jų išlaikymu bei jų darbo sąlygomis, kad jie galėtų skleisti Evangeliją ir kurti gerovę tose šalyse.
Paulina suprato, kad misijos kitose šalyse yra visos Bažnyčios reikalas ir rūpestis, kad misionieriai ir krikščionys užsienio šalyse jaustųsi visuotinės Bažnyčios dalimi ir būtų stiprinamas jų tikėjimas. Paulina pradėjo burti aplink save kitus bendraminčius. Nors ne visi jos gyvenimo aspektai ir vingiai buvo palankūs, bet tai jai netrukdė toliau tęsti paramos misijoms.
Paulina Jaricot gyveno pavyzdingą krikščioniškąjį gyvenimą. Stengėsi kaip pasaulietė kurti ir statyti Bažnyčią kaip bendruomenę, iš žmonių, o ne plytų. Bažnyčia po maždaug 160 metų nuo jos mirties pripažino, kad jos gyvenimas ir mintys buvo pavyzdingos, kad visi krikščionys gali semtis įkvėpimo iš jos pavyzdžio. Todėl ji ir paskelbta palaimintąja. Pažymėtina, kad paskelbimas palaimintąja įvykio Lione, mieste, kuriame ji gyveno ir kur jos atminimas yra gyvas. Tačiau iš tikrųjų nauja palaimintoji yra ne tik Liono, bet visos Bažnyčios dvasinis turtas.
Dėl to šiais metais Popiežiškųjų misijų draugijų direktorių visuotinė asamblėja įvyko čia, Lione, o ne Romoje, kaip tradiciškai kiekvienais metais iki pandemijos, kad visi direktoriai iš viso pasaulio galėtų dalyvauti paskelbimo palaimintąja ceremonijoje, Mišiose, kurios vyko sekmadienį, gegužės 22 d., Euroexpo patalpose. Tai į Lietuvos Litexpo panašios patalpos, tik šiek tiek didesnės. Į didelę salę susirinko maždaug 15 tūkst. tikinčiųjų. Dauguma buvo iš Liono vyskupijos ir iš kitų Prancūzijos vyskupijų. Mes, direktoriai, susirinkę iš virš 100 skirtingų šalių, irgi dalyvavome – kunigai koncelebravo Mišias, o keletas pasauliečių ir vienuolių, irgi direktorių, dalyvavo Mišiose.
Visą savaitę mes rinkomės kongresų centre, čia Lione. Pirma užduotis buvo pasidalyti patirtimi po dvejų su puse metų pandemijos, kada asamblėjos negalėjo vykti gyvai, o turėjome bendrauti nuotoliniu būdu. Suprantama, kad kiekviena šalis skirtinguose žemynuose kitaip reagavo į pandemijos iššūkius ir sunkumus. Dėl to, kad vienur ar kitur bažnyčios buvo uždarytos, per rinkliavą, kuri kasmet vyksta per Pasaulinę misijų dieną priešpaskutinį spalio mėnesio sekmadienį, buvo surinka mažiau lėšų pagalbai misijoms. Tačiau tai netrukdė vykdyti daugumos projektų. Asamblėja taip pat balsavo už kitų metų biudžetą. Pinigams ir biudžeto priėmimui neskyrėme daugiausiai laiko, daugiau dėmesio buvo skirta apmąstymams apie misijų esmę, ypač ten, kur misijos vyksta tradiciniu būdu, – šalyse, kurios dar nepriėmė Evangelijos skelbimo, taip pat tuose kraštuose, kaip antai Europoje, kur misijos atnaujino savo veiklą. Turime mūsų bendruomenes padaryti jautresnes Evangelijos skelbimo poreikiui ir pagalbai toms jaunesnėms Bažnyčioms, kurios pačios negali savarankiškai gyventi, negali planuoti pastoracinio darbo.
(Vatican News)
Photogallery
