Ketvirtasis gavėnios sekmadienis
„Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: 'Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį'. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį. Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. Tada susimąstė ir tarė: 'Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!' Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą. Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...' Bet tėvas įsakė tarnams: 'Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado'. Ir jie pradėjo linksmintis. Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: 'Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko'. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: 'Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį'. Tėvas atsakė: 'Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!'“ (Lk 15, 1-3. 11-32)
TĖVAS, KURIAM REIKIA SŪNŲ
Mons. A. Grušas
Ko gero, patį garsiausią, gražiausią ir drauge labiausiai trikdantį Jėzaus palyginimą galėtume suskirstyti į keturias dalis.
Pirmoji scena. Tėvas turėjo du sūnus. Įžanga iškart sukelia įtampą: Šventajame Rašte pasakojamos brolių istorijos niekada nebūna paprastos – pernelyg dažnai jose kalbama apie smurtą ir melą, o pasakojimo fone lieka tik nebylus tėvų skausmas. Šio sekmadienio palyginime minimas tėvas yra kitoks: jis netrukdo savo sūnui apsispręsti, kaip šis nori toliau tvarkyti savo gyvenimą. Sūnus gauna laisvę ir, priedo, visiškai neužsitarnautą pusę tėvo turto. Tėvas atiduoda net ir tai, kas vaikui nepriklauso, nes yra tėvas.
Antroji scena. Jaunuolis pradeda gyvenimo kelionę, tačiau dėl savo klaidingų pasirinkimų (jis, gyvendamas ištaigingai, iššvaistė gautus pinigus ir gyveno ištaigingai) praranda žmogiškumą. Taip svajonių princas tampa tarnu, kiaulininku, vagiančiu iš kiaulių giles, kad galėtų išgyventi. Tokia situacija priverčia jį susimąstyti. Savo mintyse jis vėl išvysta tėvo namus, pajunta duonos kvapą. Paklydėlis ryžtasi pabandyti. Jis neturi net minties būti sūnumi, bet vienu iš tėvo tarnų, sutinka, kad su juo būtų elgiamasi, kaip su samdomu darbuotoju. Būna, kai žmogus yra tiek išvargęs, jog jau nebedrįsta ieškoti tėvo. Jam pakanka tik gero šeimininko. Iš tikrųjų sūnus palaidūnas grįžta ne todėl, kad suprato savo klaidą. Tėvo namų linkui jis pasuka iš alkio. Jį veda ne meilė, o kantriai jo pėdomis sekanti mirtis.
Trečioji scena. Keičiasi pasakojimo ritmas. Jei iki tol pasakojami įvykiai, panašu, užtruko ilgus metus, dabar viskas įvyksta staiga, beveik akimirksniu.
Sūnus iškeliauja, o amžinai jo laukiantis tėvas, pamatęs jį dar iš tolo, bėga pasitikti. Žmogus eina, o Dievas bėga. Žmogus iškeliauja, o Dievas jau yra atvykęs ir laukia. Jis jau iš anksto atleido mums už tai, kad esame tokie, kokie esame, dar prieš mums praveriant burną. Meilės metas - tai laukti, pulti ant kaklo, apsikabinti ir priimti mums skirtą glamonę, kurios buvome išsiilgę po tiek daug laiko…
Dievas neklausia iš kur atėjome, bet nori žinoti, kur ketiname eiti.
Jam neįdomu, kodėl taip pasielgėme, bet Jis labiausiai nori žinoti, ar norime atstatyti tai, ką sugriovėme.
Atrodo, kad Biblija mieliau pateikia istorijas apie atstatymą, negu apie nepalaužiamą ištikimybę. Šventajame Rašte nėra tobulų personažų, ji pilna žmonių, surinktų iš pelkių, iš pelenų, iš cisternos dykumoje, iš šilkmedžio šakos, ir jų pasitraukimų bei sugrįžimų, dvelkiant Dievo vėjui…
Paskutinėje scenoje į priekį išeina kitas sūnus, nemokantis šypsotis, nesugebantis džiaugtis muzikos garsais, viską sveriantis ir matuojantis savo nuopelnais, kurie, jo manymu, taip ir liko nepastebėti. Todėl jam nesuprantama, kaip tėvas gali dovanoti turtą iššvaisčiusiam sūnui, bet tėvas, kuris nori, kad šalia jo būtų vaikai, o ne tarnai, švelniai kreipiasi į jį, prašydamas įžengti į namus, nes reikia džiaugtis jaunesniojo sūnaus sugrįžimu.
Reikia pastebėti, kad Jėzus palyginimą paliko tarsi neužbaigtą. Nežinia, ar vyresnysis sūnus surado savyje noro ir drąsos ištiesti ranką susitaikinimui, net neaišku, ar jaunesnysis dar kartą nepamėgino ieškoti laimės už tėvo namų. Sakytume, labai šiuolaikiška pabaiga…
Ar palyginimo tėvas yra teisus? Ar Dievas yra toks? Tiek daug duodantis, toks kantrus ir tiek daug atleidžiantis? Kaip tik už tai Jėzus ir atiduos savo gyvybę, paliudydamas, jog Dievas yra meilė, vien tik meilė. O meilė nėra teisinga, ji visada didesnė, atiduodanti šimteriopai ir visuomet su pertekliumi. Būtent toks ir yra Dievas, Dievas, kuris mane myli…
