Kalno pamokslas – Dangaus Karalystės konstitucija Kalno pamokslas – Dangaus Karalystės konstitucija 

Visi Šventieji

Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė:

„Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.“

(Mt 5,1-12a)

KALNO GIESMĖ

Mons. A. Grušas

Visų Šventųjų iškilmės dieną Bažnyčia savo liturgijoje tarsi grąžina tikinčiuosius ant palaiminimų kalno. Nors šis Evangelijos tekstas, atrodytų, pakankamai gerai žinomas tikintiesiems, tačiau šiandien Jėzaus žodžiai nuskamba visiškai kitaip.

Tai tarsi svaiginanti daina, kurios žodžiai iš lūpų nukeliauja tiesiai į širdį: „Palaiminti… palaiminti… palaiminti…“

Šiais palaiminimais Jėzus pradėjo ilgą mokymą, kurį evangelistas Matas aprašo tolesniuose skyriuose, kupiną stiprių ir gražių pavyzdžių bei atradimų. Neveltui Kalno pamokslas dažnai pavadinamas „Dangaus Karalystės konstitucija“, nes jame išsakomi svarbiausi krikščioniškojo tikėjimo principai.

Tradiciškai laikoma, kad yra nustatyta tikra ir konkreti vieta, kurioje Jėzaus minioms pasakė šį pamokslą, ir vykstantieji piligrimystėn į Šventąją Žemę visuomet apsilanko toje vietoje. Jiems tai būna tarsi prisilietimas prie vieno esminių Jėzaus mokymo punktų.

Bet iš tiesų svarbi yra ne fizinė vieta. Svarbiausia yra žinojimas, kad nuo Palaiminimų kalno savo gyvenimo ir pasaulio tikrovę galime pamatyti kitaip, Jėzaus žvilgsniu. Tokia panorama išties plati, siekianti begalybę, kai galime matyti net tolimiausias detales, o atstumai tarsi sutrumpėja…

Pernelyg dažnai apie tikėjimą galvojame kaip apie kažką, kas mus riboja, įkalina griežtose taisyklėse ir verčia absurdiškai varžytis, kas yra geresnis, kas bus apdovanotas, o kas pasmerktas. Patį šventumą suvokiame kaip tašką, į kurį patenka tie, kuriems gyvenime sekėsi geriau ir kurie atkakliau laikėsi paklusnumo dorybės. Tada šventieji, kuriuos šiandien Bažnyčia mus kviečia prisiminti visus kartu, mums atrodo kaip pirmūnų grupė klasėje, kuriuos mokytojas myli ir apdovanoja, gi mes jaučiamės „paskutiniai“, kurie niekada negalės būti tokie kaip jie. Mums atrodo, kad būti šventuoju reiškia tik absoliutų moralinį griežtumą, visišką atsivertimą be atkritimo ar abejonių ir absoliutų tikrumą Dievu bei Bažnyčios mokymu.

Jėzaus Kalno pamokslas moko mus, kad palaiminimai pirmiausia yra Dievo dovana, o ne mūsų tikslas. Vien tik Dievas suteikia karalystę, guodžia ir parodo gailestingumą, tik Jis vadina mus savo vaikais. Mums belieka tuo pasitikėti ir nemanyti, kad skurdas, nuovargis, abejonės, nesėkmės gali iš mūsų atimti šią šventumo dovaną. Priešingai, Palaiminimų žinia mums sako, kad būtent sunkiausiose žmogiškose situacijose Dievas ateina mūsų pasitikti.

Šventumas nėra galutinis prizas už gerą elgesį, suteikiamas tik nedaugeliui tų, kuriuos Bažnyčia oficialiai paskelbia šventaisiais. Šventumas yra pradinis paskatinimas, kuris yra suteikiamas kiekvienam. Kiekvienam iš karto leidžiama pajusti Dievo buvimą ir Jo galybę. Dievas pasitiki kiekvienu savo mokiniu, taip, kaip Jėzus, pašaukęs mokinius pas save, prieš tai jų neišbandęs ir neprašęs rekomendacijų. Jis iš karto jais patikėjo, ir jie visą gyvenimą turėjo gyventi, laikydamiesi gautos draugystės dovanos.

Tie, kurių paveikslai ir statulos stovi ant altorių ir kuriuos šiandien prisimename, sugebėjo suvokti ir patikėti šventumo dovana. Jie žinojo, kaip gerai nugyventi savo gyvenimą, kupiną pakilimų ir nuosmukių, klaidų ir nuolatinių širdies atsivertimų. Jie išlaikė malonės dovaną, ateinančią iš Dievo, būtent, Jo galingą meilę. Dovaną, skirtą taip pat ir mums…

Niekada nesinorėtų nusileisti nuo šio palaiminimų kalno, nes iš čia Dievas iš tiesų atrodo artimesnis ir daug mažiau grėsmingas, nei kartais Jį vaizduoja tie, kurie Jo iš tikrųjų nepažįsta. Čia jaučiame, kad visi nuosprendžiai ir išankstiniai nusistatymai yra toli, o vienintelis tikrasis mūsų rūpestis yra ne „būti geresniam“ už aplinkinius, bet užtikrinti, kad išlaisvinanti  palaiminimų galia pasiektų visų širdis, pradedant nuo tų, kurie yra šalia mūsų…

 

 

2021 spalio 31, 11:33