S. Liucijos mažumas ir didybė
Marija Ripamonti gimė 1909 metų gegužės 26-ąją šiaurės Italijoje, gyveno 45 metus, iki 1954 liepos 4-osios. Ji nepaliko raštų ar dvasinių dienoraščių: visa jos beatifikacijos byla remiasi ją pažinojusiųjų liudijimais, taip pat italės Irene Zanfino pagijimo stebuklu: ji taip pat dalyvavo iškilmėse.
Marija Ripamonte buvo paskutinioji iš keturių šeimos vaikų. Šeima vertėsi kukliai, todėl Marija gana anksti turėjo pradėti dirbti: iš pradžių audykloje, po to fabrike. Nepaisant tėvo antipatijos Bažnyčiai, įsitraukė į parapijos veiklą kartu su kitais jaunuoliais. 1932 metais įstojo į Meilės tarnaičių kongregaciją, patraukta jos tarnavimo charizmos. 1935 metais davė laikinuosius įžadus ir priėmė vienuolinį Liucijos vardą, 1938 metais davė amžinuosius įžadus. Paskutinieji gyvenimo metai buvo paženklinti ligos ir ankstyvos mirties, bet, kaip pripažino buvę greta tuo metu, su šventumo aura.
„Mumyse glūdi grožis, kurį verta atskleisti, pripažinti, priimti, auginti ir juo dalytis: grožis mylėti ir jaustis mylimais. Iš kur jis? Jį mums davė Dievas, veltui. Tai jo dovana, kuri mus daro laimingais. Gyvendami meilės grožiu, gyvename kaip laimingi žmonės, kaip palaiminti žmonės. Atrodo abejotina, neįmanoma? Dievas padaro įmanoma, mus pažįsta ir padeda savo malone. Daugybė istorijoje tuo patikėjo ir tai atskleidė. Pažvelk. Įsiklausyk. Atverk širdį šviesai“ – tokiais žodžiais Meilės tarnaičių kongregacijos interneto svetainėje pristatoma palaimintoji, palaidota pagrindinių namų koplyčioje.
S. Liucija Ripamonte nepadarė vieno didelio ir herojiško gesto. Jos šventumas susidėjo iš mažų, beveik nepastebimų dalykų, nuolatinio dovanojimosi ir maloningumo kiekvienoje situacijoje, visiems sutiktiesiems. Jos šypsena, jos akys švietė gerumu, kuris išliko ir ligos patale.
„Savo paprastame nuolankiame gyvenime ji mokėjo vadovautis didžiomis, laikui nepavaldžiomis vertybėmis: kad būti yra svarbiau nei turėti, kad laimės nebūtina ieškoti tolimose vietose, kad laikas yra vertingas, o tai ką darome – išlieka, kad pašaukimas nesusideda iš vieno momento, bet iš viso gyvenimo. (...) Tai visada galiojantys paprasti ir tikri dalykai. (...) Jos gyvenimas daugeliui buvo šviesa“, – sako Meilės tarnaičių kongregacijos vyresnioji Gabriella Tettamanzi.
Šviesa ji ir Irene Zanfino gyvenime. Ši šeimą sukūrusi, sulaukusi vaikų, slauge ligoninėje dirbusi moteris, būdama šešerių metų amžiaus, pateko į kraupią avariją: gatvėje papuolė po automobilio ratais, buvo nublokšta apie dvidešimt metrų. Kai buvo atgabenta į ligoninę panirusi į komą, medikų komanda skėstelėjo rankomis: atrodė, kad jau niekas negali jai padėti, kad telaukia mirtis – po kelių valandų ar dienos. Jei ir išgyventų, tai liktų paralyžiuota, be juslių. Šioje dramatiškoje situacijoje aplink mergaitę susibūrė ligoninėje dirbusios Meilės tarnaičių kongregacijos seserys, šeimos nariai. Maldoje ji buvo patikėta s. Liucijos užtarimui, į jos ranką įdėtas sesers Liucijos atvaizdėlis. Po kelių dienų mergaitė atmerkė akis ir atsistojo ant kojų. Nors ir ne vienintelis, šis išgijimas buvo pripažintas stebuklingu ir įtrauktas į beatifikacijos bylą. Pasak Irene Zanfino, ji puikiai supranta, kokia didelė išgijimo malonė. Bet s. Liucijos vaidmuo jos gyvenime tuo neapsiribojo: jos pavyzdys leido išsaugoti tikėjimą ir džiaugsmą sunkumų metu, nelengvų momentų darbe ir šeimoje, skausmo ir suklupimų akimirkomis. Šeštadienio beatifikacijos iškilmėje Irene Zanfino nešė gėlių puokštę.
Beatifikacijos Mišių homilijoje kardinolas M. Semeraro priminė Viešpaties žodžius: „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“. Taip pat Jėzaus ištaria ir pašlovinimą Tėvui – „paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“. Visoje Bažnyčios dvasinėje tradicijoje, pasak kardinolo, sutariama – „nuolankumas karūnuoja visas dorybes“, tokia buvo ir sesers Liucijos karūna – tapimas vis mažesne, kad Dievo meilė taptų vis didesnė. (RK / Vatican News)
