Dvidešimt ketvirtasis eilinis sekmadienis

Kryžius padeda išvengti tamsaus ir baisaus į mirtį vedančio kelio. Priešingai: jis veda į amžinybę, į prisikėlimą, į meilės laimę.

Jėzus su mokiniais keliavo į Pilypo Cezarėjos kaimus. Kelyje klausė mokinius: „Pasakykite, kuo mane žmonės laiko?“ Jie atsakė: „Vieni – Jonu Krikštytoju, kiti – Eliju, treti – dar kuriuo iš pranašų“. Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras jam atsakė: „Tu esi Mesijas“. Tuomet Jėzus griežtai įsakė niekam apie jį nekalbėti. Ir jis ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų. Jis tai kalbėjo visiškai atvirai. Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė jį drausti. Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“ Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės. (Mk 8, 27–35)

TIKĖJIMO KELIAS

Tikėjimas atpažįstamas iš darbų. Jei pristinga tokio konkretaus liudijimo, jis tampa paprasčiausiais žodžiais, nenaudingai virpinančiais orą. Tikėjimo gyvybingumas priklauso nuo darbų, kuriais kasdien kuriama kitų labui skirta gerovė.

Tie darbai gali būti labai paprasti: parodytas solidarumas, uždengiant nuogumą, pasidalijimas maistu, nuoširdžių padrąsinimo žodžių, bylojančių apie gyvenimo vertę, dovana. Tokie darbai yra artumas, dėmesys, pastabumas, parodytas draugiškumas, mokėjimas išklausyti. Tai laikas, kurį skiriame kitam žmogui, prašančiam bent šiek – tiek dėmesio, giedras žvilgsnis, ištverminga kantrybė…

Antrajame šio sekmadienio Žodžio liturgijos skaitinyje girdime apaštalo Jokūbo pateikiamus pavyzdžius. Pirmasis kalba apie niekuomet negirdėtą ir žiaurų įžūlumą. Susitinkame ko nors mūsų prašantį žmogų ir, galbūt nutaisę apgaulingą pamaldžią šypseną, klausiame: „Esi alkanas? Tai eik ir pavalgyk. Esi nuogas? Eik ir apsirenk. Esi nusiminęs? Eik ir surask, kas tave paguostų“.

Šių dienų pasaulis iš tiesų ir yra toks. Gaila, bet neretai tokia yra ir mūsų išpažįstama krikščionybė…

Reikia priglausti? Taip, teisybė. Priglauskite. Jūs, o ne mes. Tau reikia manęs? Gaila, bet dabar negaliu. Esu užsiėmęs. Galbūt vėliau… Tiesa, tas „vėliau“ taip niekada ir neateina.

Mūsų bendruomenių gyvenime dažnai galima pastebėti, tikiuosi, su nemažu gėdos jausmu, kad jos gyvena tikėjimu, kurį žmonės susikuria patys sau. Jie rūpinasi savo reikalais, palikdami kitus taip pat rūpintis savo reikalais. Į nieką nesikišame, niekam nieko nesakome, kartais paguosdami save, kad tokiu būdu rūpinamės nieko neužgauti.

Toks elgesys visiškai suprantamas. Jis yra įprastas ir labai lengvai priderinamas prie visuomenės gyvenimo būdo, tačiau tikėjimo kelyje yra visiškai netinkamas. Tikėti visu protu ir visa širdimi, visų pirma reiškia: gyventi tuo tikėjimu. Žinoma, reikia pripažinti, kad tokios pastangos yra varginančios ir neretai skausmingos, tačiau, jei čia išlaikome nuoseklumą, visuomet mūsų laukia svaiginanti patirtis.

Daug gyvenimiškų situacijų skatina mus ieškoti patogesnio tikėjimo, tačiau, dėkui Dievui, Jis niekada nenusileido iki kompromisų su  mumis paieškų. Jis visuomet leidžia išgyventi tikėjimą, už tai mokant didelę kainą, neretai svyruojant tarp netikėjimo ir pasitikėjimo, tarp pasitikėjimo ir pasidavimo, tarp pakilimų ir nuopuolių.

Be abejo, tiek apaštalams, tiek mums turėtų būti problemiška girdėti, kaip Jėzus nelauktai tiesiai kreipiasi į mus. Jis neieško gražių frazių, bet prabyla tiesiai: „Noriu žinoti, ką apie mane kalba žmonės“, o paskui kreipiasi asmeniškai: „Jūs sekate mane ir sakotės esą mano mokiniai bei tvirtinate, jog mylite mane, jūs, praėjus tūkstantmečiams, išpažįstate savo tėvų tikėjimą, kurio jie tvirtai laikėsi. Jūs esate bendruomenė, kiekvieną sekmadienį susirenkanti švęsti Velykų, kartais gal ir be didelio įsitikinimo ir be pakankamo dėmesingumo. Norėčiau sužinoti, kuo jūs mane laikote?“

Mūsų visų bendru balsu tampa Simonas Petras: „Tu esi Mesijas“.

Petro išpažinimas nėra tikėjimo patvirtinimas, bet išeities taškas. Nuo jo prasideda viskas, ir pats Jėzus kalba toliau, žengdamas lemtingą žingsnį savo žemiškoje istorijoje: „Reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų“.

Čia slypi daugiausiai problemų kelianti tikėjimo akimirka: gyvenimas, per tikėjimą atsiveriantis išbandymui arba bailiam pabėgimui.

Petras dar vieną kartą prabyla visų vardu, labai žmogiškai ir labai prieštaringai, taip, kaip prabiltų kiekvienas iš mūsų. Jis pasivedėja Jėzų nuošaliau, kad Jam papriekaištautų, tarsi norėdamas Dievą pamokyti ir paaiškinti Mokytojui, koks yra mūsų tikėjimas. Mūsų nuomone kenčiantis, mirštantis ir prisikeliantis Mesijas yra negirdėtas, neįmanomas papiktinimas.

Tai girdėdamas Jėzui griežtai prabyla į savo mokinį. Jo žodžiai tikri, bet kartu geliantys, atimantys žadą, paliečiantys mūsų turimų vizijų žemumas, mūsų tikėjimo idealų vidutiniškumą, mūsų, kaip tikinčiųjų, būties menkumą: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“

Petro tikėjimas žemiškas, silpnas, tarsi namai, pastatyti ant smėlio.

Vis dėlto Jėzus nekalba apie galimą klaidą. Neprotingi Petro žodžiai Jam duoda galimybę pasakyti visą neatšaukiamą tiesą ir nukreipti klausytojų mintis į konkretų tikėjimo liudijimą: „Kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“.

Mums reikia išsižadėti tos savo asmenybės dalies, kuri mus veda į iliuzijas ir nusivylimą. Reikia paimti kasdieninį kryžių, kuris mus erzina ar trukdo, kryžių, kuris pažemina ar prislegia. Mums reikia kryžiaus, kurio nenorime, tačiau kuris tuo pat metu yra neišvengiamas. Kryžiaus, kurį norisi nusimesti…

Toks kryžius padeda išvengti tamsaus ir baisaus į mirtį vedančio kelio, bet priešingai: veda į amžinybę, į prisikėlimą, į meilės laimę.

Mūsų tikėjimas…

Adolfas Grušas

2021 rugsėjo 11, 14:14