Dvidešimt antrasis eilinis sekmadienis
IŠLAISVINANTIS ĮSTATYMAS,
mons. A. Grušas
Pirmajame šio sekmadienio Mišių skaitinyje Dievas liepia savo pranašui paskelbti žmonėms įstatymus, kuriuos būtina vykdyti, drauge primenant, kad, tai darydami, jie susilauks Dievo palaiminimo. Tie įstatymai – tai žmogiškos ir dvasinės išminties šaltinis, kuriais ir dabar pagrindžiama moralė, nors, aišku, daug kas yra linkę ir į tai nekreipti dėmesio, tvirtindami, jog pati moralės samprata yra reliatyvi, tai yra, kiekvienas ją supranta savaip.
Išrinktoji tauta didžiavosi tuo, kad jai buvo duotas Dievo Įstatymas. Mes irgi galime didžiuotis, turėdami tą didžiulį gyvenimo lobį, įgalinantį suvokti ir patirti ramybę, išgyventi meilės civilizaciją, siekti visų žmonių gerovės. Dievo Įstatymas moko mus, esant reikalui, apriboti save, kad galėtume daugiau duoti kitam, atskleisti tikro solidarumo vertę, kai mes gerbiame kito asmens vertę, pripažindami, jog negalime daryti kitam žmogui to, ko nenorime, kad būtų padaryta mums. Visa tai yra mūsų širdies didybė, aiškus išminties ženklas, sugebėjimas gyventi su kitais ir dėl kitų bei drauge su jais kurti naują pasaulį.
Antrajame skaitinyje girdimi apaštalo Jokūbo žodžiai yra kategoriški: „Su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas“. Jis taip pat kalba apie Dievo Žodį, kuris yra tikrasis širdies džiaugsmas, įgalinantis nueiti tikrai žmogaus vertą gyvenimo kelią. Tai suvokiame įsiklausydami į Viešpaties įstatymą - tikrosios laisvės įstatymą, kurio laikydamiesi tampame atrama vieni kitiems.
Vis dėlto Dievo Įstatymo neturime supainioti su tuščiu ir visiems demonstruojamu jo laikymusi. Tai ne mandagumo taisyklės ar geros manieros. Apsiribojant vien išore, atrodytų, laisvę teikiantys nurodymai tampa vergija, o mes patys pasidarome meilės karikatūromis.
Dievui nepatinka formalumai. Dievas neteisia ir negelbsti žmonių vien dėl to, kad jie atlieka visas reikalaujamas apeigas ar laikosi išorinių taisyklių. Jei mes tik į tai kreipiame savo dėmesį, tai tik reikštų, jog niekaip nepajėgiame nusimesti mūsų veidus dengiančių kaukių, dangstomės geru įvaizdžiu ir tikimės, kad mūsų veidmainystė paslėps vidinę tuštumą.
Jėzus labai aiškiai tai pabrėžė, kalbėdamas su Rašto aiškintojais ir fariziejais, o baigiamasis Jo paaiškinimas tikrai turėjo skambėti, kaip savotiškas antausis: „Nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas“…
Nejaugi mums dar turėtų kilti kokių nors abejonių? Nė vienas mūsų neturi teisės sakyti: „Man tai nerūpi“. Tokie žodžiai reikštų vien tai, kad toks žmogus taip ir nerado drąsos rimtai ir garbingai pažvelgti į savo sielą ir nepabandė išsivaduoti iš savo vidinės vergijos.
Nepakanka vien tik perskaityti ar išmokti Viešpaties Įstatymą. Jį reikia priimti ir juo gyventi. Tik tada jis gali išlaisvinti, atvesti į tiesą, atskleisti visas veidmainystes, padėti sugriauti slėptuves, kuriose slepiamės nuo savęs pačių.
Tada mes tampame tikrais žmonėmis, mokančiais viską sudėti į Dievo rankas ir tikinčiais, kad „tik tiesa padaro mus laisvus“.
