2008 metų pogromo Indijoje auka: „Šiandien esu laiminga“
„Ten pamačiau t. Chellaną, ištemptą laukan ir sumuštą. Minią sudarė apie keturiasdešimt vyrų, ginkluotų geležimi kaustytomis lazdomis, kirviais, ietimis, vėzdais ir pan. Jie mus abu išvedė į pagrindinę gatvę. Tada nuvedė į vienus sedegusius namus, sakydami, jog įmes ir mus į ugnį“, – 2008 spalio mėnesį pasakojo Tarnaičių kongregacijos narė Meena Barwa. Ilgame pasakojime iš asmeninės perspektyvos pristatomas 2008 metų rugpjūčio pogromas prieš Orisos krikščionis, surengtas įtūžusių ir radikaliai nusiteikusių induistų po to, kai buvo nužudytas vienas induistų mokytojas ir buvo paskleistas gandas, jog dėl to kalti krikščionys.
Skirtingose ataskaitose pristatomi skirtingi skaičiai, tačiau jie, bet kokiu atveju, dideli – keli šimtai sudegintų ir suniokotų įvairioms krikščionių konfesijoms priklausiusių bažnyčių, maldos namų, mokyklų, socialinių centrų, sveikatos priežiūros punktų, parapijos centrų, taip pat sudeginta apie 5000–6000 privačių namų, parduotuvių. Keliasdešimt tūkstančių žmonių kuriam laikui virto pabėgėliais, gyveno miške ar palapinėse, dalis buvo taip traumuoti, kad visai nebegalėjo sugrįžti į namus. Galiausiai prarasta apie šimtą gyvybių, tarp kurių apie pusė – krikščionys, taip pat induistai ir musulmonai, kurie išdrįso jiems padėti ir juos užtarti. Keletas induistų buvo nužudyta vien dėl to, kad buvo kitų politinių pažiūrų, nei radikalai.
Jausdami artėjančią audrą kun. Thomas Chellan ir sesuo Meena Barwa rugpjūčio 24 dieną slapstėsi krūmuose, o po to prisiglaudė pažįstamo induisto namuose, ten ir buvo užklupti. S. Meena buvo išprievartauta. Po to abu pusnuogiai buvo varomi pusę kilometro per gyvenvietę. Kaip atsimena vienuolė, gyvenvietės centre buvo apie dešimt policininkų, kurie nepajudino nei piršto, kad ją apgintų. Vėliau pareigūnai klausinėjo, ar ji tikrai nori rašyti skundą. Į etninių ir religinių mažumų teises Indijoje dažnai žiūrima pro pirštus.
Žinių iš Azijos interneto svetainėje „Asianews“ paskelbtame straipsnyje s. Meena Barwa pasidalijo, kaip ji gyvena dabar, praėjus trylikai metų nuo dramatiškų įvykių.
„Gyvenu normalų ir laimingą gyvenimą, nes ryšys su Jėzumi, mano mokytoju, yra stiprus. Dėl iš jo patirto besąlygiško atleidimo ir meilės ir aš elgiuosi taip pat ir esu laisva nuo nuoskaudų“, – rašo sesuo Meena. Ji pasakoja, kad pandemijos suvaržymų metu baigė skaityti visą Šventąjį Raštą ir atrado jame daug gyvų žodžių, kurie teikia stiprybės.
„Dėl vieno esu įsitikinusi: kančia meta iššūkį mūsų gyvenimui ne tam, kad parblokštų, bet kad augintų. Daro mus kantresniais, pasitikinčiais, drąsiais ir supratingais. Tai būdas mus ištyrinti ir pašventinti. Tokiu būdu Jėzaus kančia yra reikšminga ir teikia prasmę mūsų kančiai. Savo gyvenime susiduriame su abiem dalykais: turime juos priimti dėkinga širdimi“, – svarsto vienuolė.
Ji primena, kad atleisti – tai nereiškia neigti teisingumą, jo atsisakyti, pamiršti neteisingumą. Priešingai, kova už teisingumą, taiką, orumą ir pagarbą tęsiasi. Toliau būtina atminti tuos, kurie žuvo, nukentėjo ir tebekenčia dėl įvykių 2008 metais. Taip pat tuos, kurie rizikavo gyvybę, kad padėtų. „Dėkoju visiems angelams, kurie man padėjo priimti gyvenimą, kad būčiau laiminga ir svajočiau apie geresnę visuomenę“, – rašo sesuo Meena. – „Esu dėkinga už gyvenimą, stiprybę, sąmoningumą, už tai, kad turiu uždavinį – visa tai Dievo dovana. Jis yra mano stiprybė ir man dovanojo sugebėjimą tarnauti kitiems.“
2019 metais, priduria Tarnaičių kongregacijos narė, ji įgijo teisės studijų laipsnį ir šiandien priklauso Orisos valstijos advokatų tarybai.
„Mano byloje trys žmonės buvo nuteisti realiomis laisvės atėmimo bausmėmis, visi kiti – nuteisti lygtinai. Man ieškoti ir vykdyti teisingumą – tai sustabdyti nusikaltimo darymą. Kaip sakydavo Paulius VI, jei nori taikos pasaulyje, darbuokis vardan teisingumo. Turėtume apie tai pagalvoti“, – baigia savo mintis sesuo Meena Barwa, viena iš 2008 metų pogromo Indijoje aukų. (RK / Vatican News)
