Septynioliktasis eilinis sekmadienis
TAI, KĄ ATIDUODAME
Mons. Adolfas Grušas
Penki kepalėliai duonos ir dvi žuvys minioje įsimaišiusiam berniukui buvo tikrai didelis turtas. Jis visą dieną sekė paskui Jėzų, nenorėdamas praleisti nė mažiausios džiugaus susitikimo su Mokytoju akimirkos.
Tą dieną Jėzus mokė žmones prie Genezareto ežero. Jį supo didelė minia, ištroškusi tiesos, paguodos, laukianti stebuklingų ženklų…
Jėzus užkopė ant kalno ir ten atsisėdo su savo mokiniais. Jis buvo panašus į šeimos tėvą, kuris kviečia savo vaikus prie stalo. Tokią akimirką visiškai natūralu pagalvoti apie meilę, apgaubiančią besirenkančius namiškius, kad šie pasidalytų duona, papasakotų vienas kitam apie tai, kas įvyko per visą dieną, patikėtų vienas kitam kasdienius džiaugsmus ir sunkumus.
Jėzus mato Jį sekančius žmones ir supranta jų džiaugsmą, kad turi galimybę būti kartu su Juo. Matyti, reiškia: būti pasirengus dovanoti, atiduoti kitam tai, kuo gali prisidėti prie jo gerovės. Viešpats mato visus, nes Jam nėra svetimų ir nežinomų žmonių, ir, žvelgdamas į „pas jį atėjusią daugybę“, nori išbandyti Pilypo tikėjimą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“
Mes, kaip ir Pilypas, esame linkę skaičiuoti ir galiausiai, turbūt, padarytume išvadą, kad, turėdami tik kuklias geradarių aukas, niekaip nepajėgsime pamaitinti tiek žmonių. Mums, kaip ir Pilypui, stinga teisingo matymo, toli siekiančio žvilgsnio, Jėzaus, „žinančio, ką darysiąs“, tikėjimo. Viešpaties klausimas šiais laikais veikiau atrodo panašus į provokaciją…
Mes rengiame nesiliaujančius susirinkimus, kuriuose diskutuojame apie metodus ir priemones, nesistengdami įsigilinti į Mokytojo širdies nusistatymus. Mums sudėtinga priimti galimybę, jog Dievas gali padaryti viską net ir tada, kai atrodo, kad negalime nieko. Todėl svajojame apie gausius vaisius ir skaičiuojame menkus derlius…
Šia prasme apaštalo Andriejaus pasiūlymas labai atitiko mūsų nusiteikimą. Jis sprendimą uždėjo ant kito žmogaus pečių: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“. Jis nekalba kaip tas, kuris sugeba įžvelgti, kas bus toliau. Jis nėra tas, kuris parduoda visą savo turtą, kad įsigytų brangų tikėjimo perlą. Andriejus tik nori nusimesti atsakomybę, todėl ir sako: „Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“
Kaip tik mums, suaugusiems, įsipainiojusiems pagoniškoje, materialistinėje, pinigais matuojamoje gyvenimo ir jo problemų sprendimų vizijoje, Jėzus siūlo pažvelgti į nuostabų visiems dalijamos duonos ženklą. Jis siūlo pažvelgti į besišypsantį berniuką, supratusį, kad jis ir jo krepšys gali būti reikalingi Mokytojui. Turėdamas tą nedidelį „turtą“ Viešpats gali pasotinti visą minią, taip atverdamas kelią paprastam ir solidariam vaišingumui.
Kiekvienas žmogus penkių tūkstančių minioje gauna duonos iki soties. Žmonės yra laimingi,- ne vien todėl, kad gali pavalgyti, bet todėl, kad gavo duonos iš dangaus. Tai Apvaizdos ir Dievo gerumo duona.
Laimingas berniukas, besididžiuojantis, kad galėjo kažką duoti Jėzui. Jis panašus į vargšę moterį, šventykloje įmetusią smulkų pinigėlį, nes „atidavė viską, ką turėjo“…
Pilypas ir Andriejus, mėgindami atsiliepti į Jėzaus klausimą, sugebėjo mąstyti vien tik apie meilę, kurią galima „nupirkti“, meilę, išmatuojamą pinigais, tuo tarpu anoniminis berniukas galėjo duoti tik nesuinteresuotą meilę. Todėl juo galėjo pasitikėti Jėzus.
Ar Jis gali pasitikėti ir manimi?…
