Vienuoliktasis eilinis sekmadienis

KASDIENYBĖS ŽAVESYS

Žiniasklaida kasdien mus bombarduoja įvairiausia informacija, ir kiekvienas leidinys tvirtina, jog tai yra labai svarbu. Kartais iš tiesų tai yra svarbūs pranešimai, bet dažniausiai tenka susidurti vien su paskalų lygio samprotavimais. Aišku viena: visuomet pristinga, bent jau mūsų požiūriu, kai kurių labai svarbių gyvenimo aspektų.

Mes nemokame įvertinti daugybės mūsų akyse vykstančių stebuklų… Žavimės gražiu saulėlydžiu, žydinčiu sodu, egzotišku kraštovaizdžiu, bet ar bent kas nors stebisi, kad kiekvieną rytą pateka saulė, kad iš mažos sėklos išauga augalas, kad gyvūnas rūpinasi savo jaunikliais? Mokslas, siekdamas viską paaiškinti, tarsi pašalina poetiškąją gyvenimo prasmę, ir mes arba gyvename amžiname išsiblaškyme, arba mumis manipuliuoja tie, kurie žino, kaip nukreipti mūsų dėmesį nuo jiems nepageidaujamų dalykų.

Šio sekmadienio Evangelija  ragina mus iš naujo atskleisti kasdienybės žavesį, atkreipdama dėmesį į žmogų, „kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo“. Ji kviečia pagalvoti apie garstyčios grūdelį, „kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves ir išleidžia tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai“.

Atrodytų, kad Viešpats kalba apie paprastus dalykus, tuos, kuriems net neteikiame didelės reikšmės, tačiau Jis nori, kad tame Jo mokiniai įžvelgtų didesnę tikrovę ir sako: „Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą“… „Su kuo galime palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? Ji – tarytum garstyčios grūdelis“… Vadinasi, Dievo didybė susilieja su kasdienybe. Viskas priklauso tik nuo sugebėjimo ne vien matyti, bet ir suprasti.

Tikriausiai nėra reikalo priminti, jog Dievo karalystė nėra valstybė, kurią būtų galima sulyginti su jau egzistuojančiomis pasaulyje. Ji nėra ekonominio, kultūrinio, socialinio pobūdžio įmonė ar asociacija, nors neretai mes ir mėginame ją tokia padaryti.

Dievo karalystė yra ten, kur žmonės kreipia savo gyvenimus į Dievą, taip ir visą pasaulį kreipdami Dievo linkui. Žinoma, susidaro įspūdis, kad šios pastangos neatneša laukiamų vaisių, tačiau kaip tik čia ir vertėtų stabtelėti prie girdėtų dviejų palyginimų esminės minties. Jėzus teigia, kad Karalystės gimimas ir augimas visų pirma priklauso nuo laisvos Dievo valios, ir vien tik Jis žino, kodėl ji gimsta ir auga vienur labiau, nei kitur, labiau tam tikru laiku, nei kitu, tik Dievui žinoma, ar greitai galime sulaukti vaisių.

Šio sekmadienio Evangelija – tai pamoka mums visiems: žmogus privalo būti kantrus. Kaip ūkininkas negali paskubinti to, ką pasėjo, augimo, taip ir krikščionis, nors ir labai trokštų, kad visi pažintų ir priimtų Viešpatį, turi nuolankiai paklusti išgelbėjimo planui, nes jis nėra nei to plano autorius, nei įgyvendintojas. Mus visus kviečia Dievas: kas, kada ir kaip, žino tik Jis. Jis kviečia mus bendradarbiauti, bet mes nežinome, kaip ir kada Jis įvertins mūsų darbus. Periodiškai yra skelbiama statistika, kiek pasaulyje yra krikščionių (turima omenyje, pakrikštytųjų), kiek jų dalyvauja Šventosiose Mišiose, kiek sudaro religines santuokas, kiek dalyvauja viešoje veikloje, tačiau būtų klaidinga, tuo vadovaujantis, spręsti, kiek yra išplitusi Dievo Karalystė, nes vien tik Dievas skaito sąžines, tik Jis vienas žino ir tai, kiek mumyse pačiuose yra Dievo Karalystės.

Be abejo, mes, priėmę Karalystės žinią ir norėdami ją nešti kitiems, turime vengti dviejų kraštutinumų, į kuriuos labai lengva pakliūti. Viena vertus, egzistuoja tam tikras ramybės jausmas, labai artimas fatalizmui: kadangi viskas priklauso nuo Dievo, mums nenaudinga ką nors daryti, galime tik laukti. Drauge gresia pavojus viską priskirti tik sau: organizuoti, planuoti, dauginti darbus ir programas, tarsi Karalystės klestėjimas priklausytų vien nuo žmogaus pastangų.

Tuo tarpu panašu, kad svarbiausia: jausti savo kasdienybėje Dievą…

Adolfas Grušas